Brangus Grimuarai!
Vakar jau pasakojau tau, kad ėjau savo magišku keliu.
Magišku? Esi tuo tikra, ragana?
Tikrų tikriausia, Grimuarai. Einant tuo keliu aš pasikraunu dvasinės energijos, gaunu įžvalgų ir atsakymų į savo klausimus. Tie atsakymai su manimi lieka ilgam. Štai kokių suvokimų parsinešiau vakar.
Mums gyvybiškai svarbu kelti savo energijas. Pagal tai, kokiu dažniu vibruojam, tą ir pritraukiam. Net labiausiai užkietėję materialistai pripažįsta, kad žmogus skleidžia energijas, kurios vibruoja. Patikslinsiu, kad žmogus neskleidžia, jis pats yra energija, kuri vibruoja. Sakyti, kad pritraukiam tai, ką skleidžiam, taip pat nėra visai tikslu. Pritraukiam tai, kas esam. Čia visiems (na gerai, daugeliui) žinoma tiesa. Tačiau tai, kas žinoma, ne visada yra suvokta. Jei iš tiesų suprastume, kokia didžiulė vibracijų dažnio reikšmė, padarytume pačiu svarbiausiu savo gyvenimo užsiėmimu pakelti jas kiek įmanoma daugiau. Juo labiau, kad tai labai paprasta. Dėkoti, padėti, šypsotis, apkabinti, mylėti, melstis, dėkoti, šokti, dainuoti, gėrėtis, kurti, mėgautis, dėkoti. Skamba nuvalkiotai, tiesa?
Tačiau didžioji dalis santykių tiesiog stebuklingai pasitaisytų, jei žmonės pradėtų vieni kitiems dėkoti. Kalbu apie tuos santykius, kur žmonės paprasčiausiai nesusikalba.
Kartais savo santykiuose su artimais žmonėmis jaučiuosi truputį manipuliatorė. Nes aš žinau, kaip veikia žodžiai.
Kita vertus, pakeisti savo vibracijas nėra labai lengva. Tai įgūdis, reikia sąmoningai stengtis. Ne taip seniai sakiau, kad priėmiau trijų dienų iššūkį pakeisti vibracijas. Žinau visą procedūrą, tačiau užstrigau. Seni dalykai taip lengvai nepaleidžia. Todėl dabar judu ta linkme iš lėto.
Ir aš nekalbu apie traukos dėsnį, kuris truputį per siaurai koncentruojasi į materialius dalykus. Plačiąja prasme, mes esame energija, kuri vibruoja. Pakeisti dažnį reiškia pakeisti save. Paauginti save, pereiti į aukštesnę klasę. Nes tai, kokie pačia savo esme esame čia, tokie esame ir po mirties, tarp gyvenimų. Ten taip pat keliaujame pagal savo vibracijas. Jau vien tai, kad iš viso esame šioje Žemėje rodo, kad dar yra kur padirbėti. O jei dar santykiai neblizga, gyvenimo prasmės nerandame, reiškia, kad teks sugrįžti. Tol, kol neliks jokių abejonių, kaip kuriuo atveju pasielgti, vidinis jausmas visada kalbės garsiai ir aiškiai.
Antras dalykas, apie kurį gavau įžvalgų vakar, buvo momentai. Mūsų gyvenimas susideda iš momentų ir prabėgus laikui prisimename tik svarbius momentus. Svarbūs yra tie, kurie liečia santykius. Su kitais žmonėmis, su savimi, su Dievu/Deive. Mūsų valioje tų momentų pasidaryti kaip įmanoma daugiau, tada gyvenimas atrodo pilnavertis, išjaustas, gražus, prasmingas. Rutina, darbas prabėga paviršiumi ir prisiminimų beveik nepalieka.
Štai vakar grįžusi apie dešimtą valandą vakaro, kai jau buvo sutemę, radau savo dešimtmetį sūnų lauke, šokinėjantį ant batuto. Pažaidėm kamuoliu. Tada jis pasiūlė maudytis prūde. Pirma reakcija buvo sakyti, kad per vėlu, per tamsu, per šalta. Kita mintis buvo – juk tai nuotykis. Abu išsimaudėme, buvo vasariška, gražu, paslaptinga, mamos ir sūnaus patirtas vasaros išgyvenimas. Momentas, svarbus mudviejų santykiams ir prisiminimams, kurį sukūrėme spontaniškai.
Kartais atrodo, stengiesi sukurti tą momentą, o jis nepavyksta taip, kaip tikėjaisi. Kažkas atsitinka ne taip, sutrukdo, o gal žmogus, kuriam tai skirta, neatlieka savo dalies. Gal kelionė, kurios labai laukei ir daug tikėjaisi, buvo varginanti, o vietos nuvylė? Tokiu atveju taip pat reikia nesusikoncentruoti į savo lūkesčius, o žiūrėti to, kas svarbiausia – santykių.
Papasakosiu apie vieną gyvenimo momentą, kuris buvo apie santykius su Dievu, tiksliau, dievais. Tuo metu rašiau „Regėtoją“ ir ieškojau santykio su senaisiais baltų dievais. Mano magiško kelio viduryje tuo metu buvo raganų medis – visiškai nudžiūvęs, sausas, šakotas, plikom bežievėm šakom. Aplink jį augo brūzgynas. Apžiūrėjusi tą brūzgyną kartą pamačiau, kad jame stovi didelis medinis kryžius su nukryžiuotuoju.
Nueiti iki piliakalnio galėdavau dviem keliais – pro raganų medį arba pro ūkininko sodybą. Tą kartą pasirinkau eiti pro sodybą. Kai ėjau pro ją, išbėgo šuo ir pribėgęs prie manęs atsirėmė priekinėmis kojomis man į kojas. Bandžiau praeiti, tačiau jis vėl atsirėmė, neleido eiti. „Gerai jau, eisiu kitu keliu“ pasakiau šuneliui ir pasukau pro raganų medį. Šuo patenkintas nubėgo namo. Visada raganų medį apeidavau ratu prieš saulės judėjimo kryptį. Tą kartą sustingau nustebusi, kryžius gulėjo brūzgyne, nuvirtęs nuo senumo. Kol į jį žiūrėjau, tiesiai priešais, nuo dangaus iki pat žemės kirto žaibas. Netikėtai, be griaustinio ar didesnių debesų. Laimei, truputį toliau nuo medžio ir manęs. Dievas Perkūnas pasisveikino. Supratau, kad laimina mano pastangas atkurti ryšį.
Kai ėjau kitą kartą, apie mane vis sukosi dvi varnos. Jos nutūpė ant raganų medžio, o kai priartėjau, nuskrido prie netoliese augančių ąžuolo ir liepos. Viena atsitūpė ant vieno medžio, kita ant kito, taip parodydamos man magiškus vartus.
Netrukus viesulas nulaužė ir raganų medį. Ūkininkas viską sutvarkė, suarė, dabar toje vietoje nė žymės, to, kas būta. Liko tik jauni žaliuojantys ąžuolas ir liepa.
Ar jau įtikinau, kad tas kelias tikrai magiškas?
Tavo Lavisa
