Brangus Grimuarai!
Šiandien teko paklausyti du vaizdo įrašus, kuriuose moterys dalinosi savo istorijomis, kaip jos ieškojo Dievo ir galiausiai surado. Pirma mintis (prisipažįstu, nelabai graži) buvo ta, kad Dievas nėra koks pamestas daiktas, kad jo reikėtų ieškoti. Lyg kažkas sakytų, kad ieško oro. Juk tu juo kvėpuoji, todėl gyvas! Tačiau tie žmonės atsako, kad jiems reikia orą matyti, pačiupinėti, kad patikėtų.
Aš suprantu tokias paieškas. Pati kažkada paauglystėje per išpažintį mėginau įtraukti kunigą į filosofinius samprotavimus. Sakiau – aš stengiuosi, darau viską, ką bažnyčia liepia, tačiau nejaučiu Dievo! Žinau, kad kunigas atsakė kažką protingo apie kantrybę ar panašiai, tiksliai tų žodžių nepamenu. Žinau, kad jie sukėlė dar didesnį irzulį. Bet aš noriu! Dabar pat pajusti dvasinį tikrumą, pačiupinėti, kad galėčiau toliau gyventi neabejodama.
Dabar aš suprantu, kad per trumputę išpažintį iš kunigo tikėjausi neįmanomo dalyko.
Iš pradžių pasakysiu, kodėl šiandien klausiau tų įrašų. Nelyginių savaitės dienų rytais aš lankau pilateso užsiėmimus. Jie smagūs ir labai naudingi, tačiau pavasarį kelios moterys (ir aš) ėmėme prašyti, kad penktadieniais būtų tempimo pratimai. Iš pradžių mums davė jogos pratimus. Dėl jų kai kas labai pasipiktino. Tada trenerė jogą pakeitė tiesiog tempimo pratimais, tačiau viena moteris, kuri pilatesą lankė keletą metų (o anksčiau jogą pas tą pačią trenerę su savo vyru), nustojo lankyti užsiėmimus. Kai šiandien ryte paklausiau, kodėl ji metė mūsų rytinį sportą, trenerė man tik pasakė: „Pažiūrėk, kuo ji dalinasi FB pastaruoju metu“. Aš žmogus smalsus, suprantama, atsidariau Fb, o ten paskutinis pasidalinimas apie raganavimo nuodėmę, o priešpaskutinis – apie jogos nuodėmę. Moteris, kuri anksčiau aktyviai lankė jogą, dabar dar aktyviau metėsi į tikėjimą ir pradėjo aplinkui matyti nuodėmes ir šėtoną.
Žinau, kad tai yra labai jautri tema. Tačiau fanatizmas mane labai gąsdina. Naujai atsivertusieji paprastai turi seną gerą kryžiuočių entuziazmą atversti visą pasaulį.
Turiu pasakyti, kad tvirto tikėjimo žmonės mane žavi, man net nelabai rūpi, kuo tie žmonės tiki. Kartais tiesiog jauti, kad žmogus turi tvirtą moralinį kompasą, ramų žinojimas, kuris lyg kalnas atlaiko visus gyvenimo vėjus. Tokie paprastai negrasina, kad visi aplinkiniai tuojau pat sudegs pragare pačiame juodžiausiame smalos katile. Išliks tik tie, naujai nušvitę.
Tikriausiai jau supratai, Grimuarai, kad nušvitimas man visada sukelia šypseną.
Mano santykiai su Dievu ir Deive labai geri. Apie tokius nelabai yra ką pasakyti, nes laiminga meilė visada nuobodi. Vienas labiausiai įstrigusių momentų buvo labai seniai. Tada man buvo sunkus gyvenimo etapas ir, natūralu, šaukiausi Dievo. Meldžiausi kasdien, mano maldos buvo dėkojimas. Už viską. Kiekvieną rytą. Kai situacija stabilizavosi, viskas stojo į savo vėžes, įsisukau į rutiną. Vieną rytą skubėdama prieš darbą išsiruošti pati ir suruošti nedidelius vaikus į mokyklą, prisiminiau, kad reikia pasimelsti. Pasikalbėti su Dievu. Tada atėjo kita mintis – neturiu laiko. O tada išgirdau juoką. Linksmą, galingą, per visą Visatą. „Tu, žmogeliuk, neturi laiko pasikalbėti su manimi?“ pro juokus klausė Dievas. Pasijutau dvimetis kūdikis, kuris dar nemoka gerai kalbėti, tačiau tėvams sako „Neturiu laiko“. Tai va, man irgi būtų juokinga.
Mano Dievas turi humoro jausmą. Ir su tėvišku/motinišku pasitikėjimu leidžia man pačiai susikurti rojų ar pragarą, kokius tik noriu.
Tavo Lavisa
