Aivi. Trečia dalis

Trečio rudens penktadienio kokteilis Old Fashioned

Ivona lėtai nusiėmė žemėtas darbo pirštines ir atsistojo, nusibraukdama purvinas šlaunis ir kelius .

– Aš klausau.

– Puiku, širdele, tačiau aš ieškau ko nors… labiau suaugusio. Noriu aptarti tikrai rimtus reikalus.

Po velnių, juk jai dvidešimt aštuoneri! Štai ir išlindo tobulojo gražuoliuko trūkumai. Bjaurus seksistas, turintis dinozauro požiūrį į moterį. Labiau suaugusio? O gal turinčio penį?

Ivona paklapsėjo saulės nuauksintomis blakstienomis ir pasitrynė pirštu strazdanotos nosies kraštą, taip dar labiau ją ištepdama. Energingai dirbant žemių pribiro ir į pirštines, pažvelgusi į savo rankas ji pasijuto tikra nevala.

– O, supratau. Rimti reikalai, aišku. Gal tada norėtum pasikalbėti su mano tėčiu? O gal seneliu?

Vyras su palengvėjimu atsiduso.

– Žinoma, noriu pasikalbėti su tavo tėvu, širdele. Kur jis?

– Anapily.

– Kur? – nesuprato vyras.

– Miręs. Senelis taip pat. Dabar žinai kur juos rasti. Pasikviesk dvasių užkalbėtoją ir pirmyn.

– Pokštininkė. O…?

Ivona neteko kantrybės.

– Aš esu šios sodybos savininkė. Ir esu pakankamai suaugusi… širduk.

Trumpą mirksnį kažkokia mintis šmėstelėjo juodaplaukio akyse ir tas žvilgsnis Ivonai visai nepatiko. Lyg sukčius džiaugtųsi radęs lengvą auką. Tačiau ta išraiška truko vos sekundės dalį ir mergina neatmetė galimybės, kad jai pasirodė. Galbūt tapo per daug įtari. Gal tai tebuvo nuostaba.

– Neįsižeisk, jei palaikiau tave beveik paaugle, taip apsirengusi ir susišukavusi tikrai atrodai labai jauna, – iškėlęs delnus lyg pripažindamas savo klaidą jau rimčiau prabilo vyras. – Juk tai komplimentas. Aš džiaugiuosi, kad tu esi šeimininkė. Turiu tau puikų pasiūlymą, tiesiog stebuklingą sandėrį.

O vargeli, prekybos agentas! Dalykinę išraišką pakeitė plati donžuano šypsena, kuri, šiaip ar taip, atrodė labai žaviai.

– Aš nieko nepirksiu, – kiek pasigrožėjusi svečiu nukirto Ivona. Tikrai neketino nieko pirkti, tačiau būtų kvaila neimti to, ką gauni nemokamai – pavyzdžiui, pasidžiaugti gražiu veideliu. Kita vertus, dailių vaikinų ji kasdien prisižiūri sporto klube.

– Tu nesupratai…

– Tai tu nesupratai – aš nieko, visiškai nieko nepirksiu. Viso gero, širduk.

Ivona stvėrė kibirą su piktžolėmis ir nunešė jį į komposto krūvą. Kai sugrįžo, vyras tebestovėjo toje pačioje vietoje įsmeigęs į ją karštą žvilgsnį ir aiškiai nenuobodžiaudamas. Jis netgi atrodė labiau susidomėjęs. Ivona širdyje atsiduso. Suprantama, jis juk gražuoliukas. Įpratęs, kad merginos, kalbėdamos su juo, plačiai šypsosi, rausta, kiek per garsiai kikena ir kedena savo plaukus. Jeigu Ivonai būtų aštuoniolika, greičiausiai ji ir pati taip elgtųsi. Tačiau jai dvidešimt aštuoneri. Ji jau beveik dešimt metų yra savarankiška ir vyrų dėmesio jai niekada netrūko.

– Aš nieko nepardavinėju. Priešingai, aš perku, – dabar jis jau iš tiesų kalbėjo rimtai ir dalykiškai. – Noriu nupirkti šią sodybą su visa jai priklausančia žeme. Pasiūlysiu tau gerą kainą ir tu galėsi be rūpesčių gyventi mieste. Nereikės šitaip vargti.

Vyras mostelėjo į daržą, sodą ir senus trobesius.

– Aš neparduodu sodybos, – tvirtai ištarė Ivona. Ji vėl suklupo ant žemės ir ėmė rauti piktžoles. Išblaškyta net pamiršo užsimauti pirštines.

Vyras kiek suirzo. Nebuvo pratęs būti ignoruojamas, paprastai bendraujant su dailiosios lyties atstovėmis jam tokių problemų nekildavo. Priešingai. Šalta šios susivėlusios murzės reakcija stebino.

Jis pritūpė netoliese merginos.

– Ar yra daugiau sodybos savininkų?

– Ir pastatai, ir žemė priklauso man vienai.

– Ar tu ištekėjusi?

– Ne tavo reikalas, širduk.

– Mano, jei kalbame apie būsimą verslo sandorį.

Ivona atsiduso. Na ir kietakaktis.

– Nebus jokio verslo sandorio. Aš neištekėjusi ir savo nuosavybės neketinu parduoti. Pati turiu čia planų.

– Puiku, širdele. Ką pasakytum, jeigu aptartume tavo planus per vakarienę?

– Nevadink manęs taip! – pratrūko Ivona.

– Tai pasakyk savo vardą, – šyptelėjo svečias. – Juk aš prisistačiau.

Jis ketino ištiesti ranką, tačiau žvilgtelėjęs į jos žemėtus pirštus apsigalvojo.

Mergina vėl atsiduso.

– Ivona, – burbtelėjo ir atidžiai nužvelgė atvykėlį, jo madingus drabužius, prabangų laikrodį ir stilingą šukuoseną. – Nesiruošiu su tavimi derėtis. Kam tau iš viso prireikė senos sodybos, neatrodo, jog ketintum gyventi kaime?

– Tikrai ne, – nusijuokė Maksas. – Ketinu statyti poilsio ir pramogų kompleksą ir ieškau jam vietos užmiestyje. Ši vieta atrodo iš bėdos tinkama, todėl siūlau tau pasinaudoti proga ir atsikratyti savo senienos, kol aš neradau sau tinkamesnio varianto.

Iš bėdos? Tikrai, širduk? Devyni kilometrai nuo Vilniaus, septyni gražūs hektarai, tvenkinys, čia pat geras kelias ir kartu sodyba atrodo gana nuošali.

– Puiku, pasiieškok sau tinkamesnio varianto! Čia mano namai ir man čia labai patinka.

– Tavo namai? Tai tu čia gyveni? – nustebo vyras. – Maniau, kad tai tiesiog tavo vasarnamis ar panašiai.

Jis dar kartą mąsliai apsidairė aplinkui.

– Ar nebijai čia viena gyventi? Tai labai nuošali vieta, sunku būtų prisišaukti pagalbos, jei nutiktų kokia bėda. Artimiausi kaimynai už… kiek? Trijų kilometrų?

Ivona sustingo. Tyliai ištarti žodžiai nuskambėjo kaip grasinimas. Ji tik dabar aštriai pajuto, kad jie yra vienui vieni, o Maksas atrodo aukštas ir sportiškas vyras.

Pamatęs jos įtarų žvilgsnį jis trumpai nusijuokė. Tik tas juokas anaiptol nenuramino, jis nuskambėjo ciniškai ir pasipūtusiai.

– Manęs nebijok. Tačiau jei mano vietoje būtų koks nors piktavalis… O jeigu keletas vyrų… Pagalvok apie tai. – Staiga jo nuotaika pasikeitė, jis vėl lengvabūdiškai, flirtuojančiai nusišypsojo. – Tai kaip dėl tos vakarienės? Norėčiau geriau tave pažinti, atrodai labai įdomi moteris.

Ji tenorėjo, kad jis kuo greičiau išvažiuotų, todėl nusprendė nesiginčyti.

– Tebūnie vakarienė.

– Puiku, – plati šypsena atidengė lygius baltus dantis. – Atvažiuosiu vakare tavęs pasiimti.

– Ne! – skubiai paprieštaravo Ivona. – Aš, šiaip ar taip, vakare dirbsiu Vilniuje. Baigsiu septintą. Bus geriau, jeigu ateisiu tiesiai į restoraną.

– Pusę aštuonių Juodajame Perle? – Atrodė, kad Maksas taip pat nenori gadinti trapių paliaubų ginčais.

Išgirdusi pavadinimą Ivona vos kilstelėjo antakius. Taigi, vaikinas nusprendė pasipuikuoti prieš kaimo merginą miestiška prabanga.

– Puiku, būsiu ten.

🌸

Išlydėjusi vakarinio jogos užsiėmimo dalyvius, nuvaliusi kilimėlius ir sutvarkiusi jogos salę, Ivona puolė ruoštis susitikimui su Maksu. Nebūtų pasakiusi, kad labai trokšta jį vėl pamatyti, tačiau, kadangi jau sutiko kartu pavakarieniauti, pasistengs atrodyti geriau, nei per jų pirmąjį susitikimą. Jos moteriška savimeilė reikalavo revanšo, tačiau tai nebuvo vienintelė priežastis. Jai reikėjo jaustis tvirtai pokalbiui su tokiu plėšrūnu kaip Maksas.

Ivona nusiprausė po dušu sporto klube, pasipūtusius oranžinius plaukus sutramdė purškiama priemone taip, kad jie įgavo drėgnų garbanų įspūdį ir nuvilnijo nugara iki liemens. Persirengimo kambarėlyje įlindo į juodą mažą suknelę, jau ne kartą gelbėjusia ją, kai reikėdavo pasipuošti. Ivona nesuko galvos dėl naujų apdarų – visas jos turtas jau du metus sutilpo į vieną lagaminą. O dabar, kai turi didelę ir ryškią svajonę įkurti savo jogos studiją, juo labiau nešvaistys pinigų niekams. Kuklus makiažas, lašelis kvepalų, sidabrinės aukštakulnės basutės, kurios nuostabiai išryškindavo jos treniruotas blauzdas, mažytė sidabrinė kuprinėlė, puošni, tačiau tuo pačiu ir ne per daug oficiali – ir ji pasirengusi susiremti su pačiu velniu. Kažkodėl jai atrodė, kad vyras, su kuriuo ji keliauja susitikti, ir minėtasis pragaro ir pagundų pasaulio atstovas – gana artimi bičiuliai.

Išvydęs Ivoną Maksas plačiai nusišypsojo ir džentelmeniškai pakilo jos pasitikti. Atrodė dar patrauklesnis, nei ryte. Pilkas dizainerio kurtas kostiumas tobulai tiko lieknai vyriškai figūrai, juodi prigludę laisvalaikio marškinėliai suteikė įvaizdžiui nerūpestingumo.

Nenuleidžianti nuo vyro akių jaunutė padavėja iš karto prišoko prie jų stalelio su vieno puslapio dydžio meniu rankose.

– Gal iš karto norite užsisakyti gėrimus? – stipriai klapsėdama prilipintomis blakstienomis padavėja kreipėsi tik į Maksą. Tačiau vyras visą dėmesį buvo sutelkęs į Ivoną.

– Šampano? – dosniai pasiūlė.

– Aš negeriu alkoholio. – Net jeigu gertų, niekada to nedarytų su Maksu. – Man negazuoto vandens, – pasakė padavėjai ir ši nesusilaikiusi pavartė akimis dėl tokio keisto noro. Seksualus ir akivaizdžiai pinigų turintis vyras siūlo šampano, ir vietoje to rinktis vandenį?! Tai sunku suprasti.

– Man old fashioned, – nutarė Maksas ir padavėja paliko juos studijuoti meniu.

Ivona nusprendė negaišti ir imtis reikalo.

– Kodėl būtent ta vieta? Juk pramogų klubui galima rasti vietą mieste. Ir klientams kur kas patogiau.

Maksas paslaptingai šyptelėjo.

– Kalba eina ne apie įprastą naktinį klubą. Tai bus vietelė ypatingus pomėgius turintiems turtingiems žmonėms. Jie neprieštaraus važiuoti tuos kelis kilometrus, taip tik bus labiau išsaugotas konfidencialumas.

– Tu kalbi apie viešnamį!

– Ššš, – sušnypštė Maksas apsidairydamas, tada susigriebė ir vėl atsilošė į kėdės atkaltę. – Nespėliok, širdele. Nemanau, kad turi tiek vaizduotės, kad atspėtum.

Ivona palinko į priekį, įtūžiu liepsnojantis veidas buvo kone tokios pačios spalvos, kaip plaukai.

– Aš neleisiu savo senelių sodybos paversti iškrypėlių irštva.

Maksas tik atlaidžiai vyptelėjo.

– Mano įkalbinėjimams pasidavė ir ne tokie kietuoliai. Aš moku įtikinėti. Žmonės man parduoda ką tik pastatytus šeimos svajonių namus. O tu gyveni apgriuvusioje lūšnoje, lyg tas paršelis iš pasakos. – Makso akys pasidarė svajingos. – Labai mėgau ją vaikystėje. Man visada patiko didelis ir stiprus vilkas, kuris nupučia šiaudų trobelę. Aš taip pat norėjau būti toks stiprus.

– Tačiau galiausiai vilkas pralaimėjo, – priminė Ivona.

– Pabaiga man niekada neatrodė teisinga. Svajodavau, kad vilkas kažkada patykos tų paršų ir juos suris. Nes jie niekam tikę. – Maksas įsmeigė į Ivoną akis ir ramiu veidu perbėgo grasinanti šalta šypsena. – Paršeli, paršeli, aš nupūsiu tavo trobelę ir tave suėsiu. Šitie įvykiai gali įvykti ir atvirkščia eilės tvarka. – Jis patylėjo, kad sustiprintų įspūdį, tada nusišypsojo ir draugiškai mostelėjo. – Tačiau aš visada mieliau susitarčiau draugiškai.

Ne žodžiai, o akys įtikino Ivoną, kad Maksas kalba rimtai grasindamas, o bet koks draugiškumas yra apsimestinis.

– Tu juokauji, tiesa? – negalėdama patikėti ji papurtė galvą. – Gal tokie metodai tiko devyniasdešimtaisiais, tačiau dabar jau kiti laikai.

– Mano tėvas tais laikais buvo tikrai žinomas. Daug šaunių istorijų girdėjau, tai buvo tikrų vyrų laikai. Dabar tenka veikti subtiliau, tačiau rezultatas vis tiek neabejotinas. Todėl sutaupyk sau nervų, susitarkime gražiuoju ir galėsi toliau sau ramiai sėdėti savo mėgstamoje lotoso pozoje kur nors puikiame senamiesčio bute. O gal Žvėryne? Juk aš tau siūlau sumokėti padorią rinkos kainą, už tuos pinigus galėsi pasirinkti būstą geriausiame Vilniaus rajone. Taip bus kur kas saugiau vienišai merginai, ir sporto klubas, kuriame dirbi, arčiau. Pagalvok apie tai.

Jis jau žino net kur ji dirba? Šniukštinėjo? Ši minties Ivonai sukėlė šleikštulį ir pyktį.

– Manimi ir mano sodyba tu paspringsi.

Ivona sugraibė savo kuprinėlę ir pakilo nuo stalo. Maksas nusijuokė. Iš patenkintos išraiškos ir medžioklės azartu degančių akių mergina suprato, kad šunsnukis mėgaujasi šia situacija. Kuo didesnis pasipriešinimas, tuo didesnį pasitenkinimą teikia pergalė. Maksas taip pat pakilo iš vietos ir sugriebė jai už rankos. Laikė neskaudžiai, tačiau tvirtai. Kita ranka iš švarko kišenės išsitraukė juodą vizitinę kortelę su ryškiaspalviu įmonės logotipu ir atkišo jai.

– Čia yra mano telefono numeris ir elektroninis paštas. Kai nuspręsi, kad jau nori parduoti, paskambink.

Ivona truktelėjo ranką, norėdama išsilaisvinti iš Makso gniaužtų, tačiau jis nepaleido, tik reikšmingai kilstelėjo antakius. Tik tada, kai Ivona paėmė kortelę su telefono numeriu, vyras paleido jos ranką ir ramiai įspėjo:

– Nepamesk kortelės, neabejoju, kad greitai tau jos prireiks. Iki pasimatymo, širdele.

Nenuleisdama nuo jo akių, Ivona atsisegė kuprinėlę ir demonstratyviai įsidėjo kortelę. Su žvilgsniu, sakančiu „Greičiau pragaras užšals, nei aš ją panaudosiu“ ji užsegė kuprinėlę ir užsimetė ant vieno peties.

– Patenkintas?

– Dar ne, bet esu tikras, kad netrukus būsiu.

Ivona prisivertė išeiti ramiai, neišduodama pykčio ir nerimo.

Maksas nulydėjo merginą akimis pro restorano langą, einančią šaligatviu, tada nusišypsojo padavėjai, dedančiai ant stalo stiklinę su rusvu stipriu kokteiliu. Vyras dirstelėjo į kortelę su vardu.

– Viktorija, širdele, tavo veidelis man praskaidrino visą nelemtą dieną. Išgerk su manimi šampano.

Viktorijos skruostai raustelėjo nuo komplimento.

– Kvieti todėl, nes tave pametė mergina?

Maksas tik mostelėjo ranka, lyg nubraukdamas nereikšmingą detalę.

– Ji man ne mergina. Su ja sieja tik reikalai, nemalonūs ir nuobodūs reikalai. O štai tu galėtum atgaivinti mano širdį. Išgerk su manimi šampano, – pakartojo. Pro jo akis neprasprūdo padavėjos pasimaivymas, kai Ivona atsisakė svaiginančio putojančio gėrimo.

– Aš dirbu, negaliu, – koketuojančiai ir apgailestaujančiai ištarė Viktorija.

– Kada tu baigi darbą? Aš palauksiu, – patikino Maksas. – Kita vertus, gali šią akimirką mesti šį vergišką darbą ir aš tau pasiūlysiu kur kas geresnę galimybę užsidirbti. Kaip ne kaip, esu didelės įmonės vadovas.

Madingas kostiumas, brangus laikrodis ir naujausio modelio telefonas ir, kur kas svarbiau, valdingumas ir pasitikėjimas savimi dar labiau nei prabangūs aksesuarai patvirtino jo žodžius. Jausdama, kad jos pelenės pasaka prasideda, Viktorija plačiai nusišypsojo ir atsisėdo priešais Maksą.

– Ką gali man pasiūlyti?

– Tu net neįsivaizduoji, – sumurkė Maksas. – Širdele, ar niekada nesvajojai stovėti ant scenos, kad tūkstančiai akių tavimi žavėtųsi ir garbintų? Galiu padaryti tave tikra žvaigžde.

– Skiedi, – purkštelėjos Viktorija ir jos veidu šmėstelėjo nusivylimas. – Tu net nežinai, ar aš ką nors sugebu.

Makso veidas surimtėjo.

– Aš jau matau viską, ką man reikia žinoti – tu turi puikią išvaizdą, grakščiai judi ir laisvai bendrauji. Tai svarbiausia. Visa kita yra išmokstama.

Vyras kalbėjo dalykiškai ir, sulaukusi tiek komplimentų, Viktorija vėl nušvito.

– Tu rimtai? – dar bandė raukti antakius, tačiau galvoje jau sukosi skaitytų žurnalų straipsnių ištraukos. Juk visos tikros žvaigždės buvo taip pat netikėtai pastebėtos prodiuserių. Kodėl gi jai negali pasisekti? Tikrai yra mačiusi prasčiau už ją atrodančių foto modelių.

– Aš esu rimtas žmogus, širdele, kai padirbėsim kartu, pati tuo įsitikinsi. Tau reikės tikrai daug dirbti, jei nori ko nors pasiekti. Tačiau tai atvers tau didelių perspektyvų, – jis matė, kaip Viktorijos akys jau apsitraukia rožinių svajonių šydu.

Žinoma, jis kalbėjo rimtai. Jo klubams nuolat trūksta konsumatorių, striptizo šokėjų, elitinių prostitučių, o Viktorija, po specialaus paruošimo, gal net tiktų darbui jo „ypatingo pobūdžio“ klubuose. Tačiau dėl didelių perspektyvų jis taip pat nejuokavo. Merginos, dirbdamos jo klubuose, susipažindavo su turtingais vyrais ir protingiausios įsigudrindavo už jų ištekėti.

Viktorija klestelėjo prie staliuko priešais Maksą, demostratyviai pakėlė ranką ir šūktelėjo kitai padavėjai.

– Karolina, atnešk man šampano. Aš metu šitą darbą!

🌸

Kitą rytą tiesiai iš lovos Ivona nušlepseno prie lauko durų, atvėrė jas ir į veidą atsimušė rugpjūčio ryto gaiva. Širdį užplūdo tyras džiaugsmas.

Įdomu, kiek ilgai truks šis jausmas? Kada išauš toks rytas, kai bundanti gamta taps įpročiu ir ji beveik to nepastebės? Nepastebės raustančio dangaus fone ryškėjančių orių medžių siluetų, rasotos žolės? Ivona žengė į lauką, norėdama basomis kojomis pajusti geliančius ir žadinančius rasos lašelius, tačiau paskutinę akimirką sulaikė koją ir aiktelėjo.

Prie namo slenksčio gulėjo negyva žiurkė kruvina sutraiškyta galva. Žengusi vos žingsnį į lauką Ivona būtų ant jos užmynusi.

Ryto euforija kiek atslūgo, nuotaika pabjuro.

Ivona subarė save. Juk apsigyveno pamiškėje, kaimo vietovėje, kur gyvybė ir mirtis tėra natūralus gamtos ciklas. Žiurkę tikriausiai atnešė koks katinas, pajutęs, kad šioje sodyboje jau kažkas apsigyveno. Gal jis nori įsiteikti naujiems šeimininkams ir rasti prieglobstį prieš žiemą? Nors neprisiminė, kad koks nors senelių katinas būtų parnešęs tokį suniokotą grobį, tačiau gal seneliai nuo jos tokias baisybes slėpdavo?

Ivona jau įsivaizdavo storą murkiantį padarą sau ant kelių tamsiais rudens vakarais. Su augintiniu gyventi būtų jaukiau ir linksmiau.

– Tai likimas. Juk esi vieniša dvidešimt aštuonerių metų mergina. Pats laikas įsitaisyti katiną, – burbėjo sau Ivona, o mintyse jau regėjo savo trobelėje ir kieme kokius dvidešimt aštuonis įsakmiai kniaukiančius ar tingiai pūpsančius pūkuotus katinus ir nuo tokio juokingo vaizdelio pralinksmėjo. Apsirengė ilgą tamsiai mėlyną nertinį ant pilkų medvilninių naktinukų, išmargintų ryškiai raudonomis valiūkiškai papūstomis lūpomis, įsispyrė į nunešiotus nenusakomos spalvos sportinius batelius, malkinėje susiradusi didelį kastuvą atsargiai užrideno ant jo vargšą padarą, stengdamasi pernelyg jo neapžiūrinėti ir patraukė į miškelį ieškoti jam tinkamos amžino poilsio vietos.

Nebuvo įpratusi kasti duobių, o ir žemė buvo kieta, sudžiūvusi, todėl atlikusi paskutinį patarnavimą vargšui graužikui, pamatė, kad jau nebeturi laiko rytiniam saulės pasveikinimo ritualui. Dar labiau surūgusi ėmė ruoštis į darbą ir vylėsi, kad rytas nenulems visos dienos nuotaikos.

Po rytinės treniruotės prieš grįždama namo Ivona užsuko į gyvūnėlių parduotuvę nupirkti katiniško dubenėlio ir kačių maisto. Nebuvo tikra dėl savo teorijos apie kyšius nešantį katiną, tačiau apsisprendė bet kokiu atveju įsigyti katiną. Juk retkarčiais naktimis palėpėje girdėdavo įtartinus krebždesius ir įtarė, kad vėstant orams rudenį tų krebždesių gali atsirasti kur kas daugiau.

Diena buvo darbinga – grįžusi namo pora valandų paskyrė savo internetiniam dienoraščiui ir bendravimui su draugais iš viso pasaulio, su kuriais susipažino kelionėse. Pasakojo apie savo svajones, prašė nuomonių, patarimų. Amerikietė sveiko gyvenimo būdo trenerė Džesika Vitlou, labai sėkmingai vystanti savo karjerą Los Andžele, su kuria susipažino Indijoje ir drauge dirbo Jungtinėse Amerikos Valstijose, netgi labai susidomėjo ir pažadėjo pagalvoti apie investavimo į Ivonos projektą galimybes.

Išjungusi kompiuterį Ivona surinko sode obelų šakas svarinančius obuolius, kurių šiemet, panašu, bus gausus derlius. Ji dar nesugalvojo, kur dės tokią daugybę kvepiančių raudonšonių. Rytoj, po rytinės treniruotės paskambins mamai ir paklaus jos nuomonės.

Kelionė dviračiu į Vilnių, dvi pravestos treniruotės ir kelionė atgal užėmė likusią popietės dalį. Įvedusi dviratį į daržinę nakčiai ji jautėsi maloniai pavargusi. Na, tiesą kalbant, ji buvo pavargusi taip, kad judėjo lyg būtų filmuojama sulėtintu kameros režimu. Palindo po vėsiu dušu, vakarienei pasitenkino pora tų pačių, anksčiau surinktų obuolių ir jau ketino kristi į lovą. Tik užrakindama nakčiai duris prisiminė, nuo ko prasidėjo rytas. Nusprendė būti optmiste, pripylė dubenėlį sauso maisto ir pastatė prie namo sienos netoliese lauko durų.  Dar susimąstė, ar taip neprivilios daugiau svečių, nei jai norėtųsi, juk miškas pilnas įvairiausių padarėlių?

Kitą rytą Ivona, kaip jau buvo įpratusi, tiesiai iš lovos patraukė prie lauko durų. Jai patiko tokiu natūraliu būdu patikrinti, koks tą dieną oras. Vėsus ir drėgnas rytinio miško gurkšnis pažadindavo geriau, nei anksčiau mėgtas puodelis kavos.

Pravėrusi duris ji smalsiai pažvelgė į katino dubenėlį. Ar pasitvirtins jos spėjimas dėl katino? O gal kiti miško ar laukymės gyventojai bus pasivaišinę netikėtomis lauktuvėmis? Tačiau dubenėlis vis dar buvo pilnas sauso kačių maisto. Katino snukutis vis dar buvo panardintas į rusvą traškų ėdesį.

Katino kūnas voliojosi ant žemės už gero pusmetrio.

Ištikta šoko Ivona spoksojo į negyvas katino akis, tada skubiai šastelėjo atgal į namą ir užtrenkė duris. Užsiėmusi burną stengėsi sulaikyti pykinimą dėl klaikaus radinio ir dar kraupesnės juo užšifruotos žinutės jai.

Žiurkę praėjusį rytą atnešė ne katinas.

Ją atnešė tas pats niekšas, kuris šį naktį čia atgabeno negyvą katiną. Nuo minties, kad naktį aplink jos namus šlaistėsi piktavalis, darėsi bloga.

Ką jis sugalvos kitą naktį ir kada ateis eilė jai pačiai?

Drebėdama iš įtūžio Ivona susirado savo sidabrinę kuprinėlę, išsitraukė vizitinę kortelę ir šiaip ne taip užgniaužusi norą suglamžyti ir sudraskyti nelemtą popiergalį, surinko nurodytą telefono numerį.

– Klausau, – po ilgų signalų pasigirdo užsimiegojęs kimus balsas. Juk dar vos šešta ryto.

– Palik mane ramybėje! – suriko Ivona į ragelį.

– Kas per velnias? – suburbėjo Maksas. – Juk tai tu man skambini.

– Atsiknisk nuo manęs. Aš neparduosiu sodybos!

– Nežinau, kas tau atsitiko, bet aš čia niekuo dėtas, – vyro balsas buvo piktas. – Jeigu nori aptarti pardavimą, paskambink normaliu laiku. Jeigu ne, viso gero.

Ir numetė ragelį.

Kunkuliuodama iš pykčio ir gailesčio dėl nieko dėto gyvūno Ivona vėl ėmėsi laidojimo darbų. Tai jau tampa beveik įpročiu, niūriai pagalvojo kasdama kietą, vasaros sausros išdžiovintą miško žemę.

Vėl neliko laiko ryto jogos praktikai – saulės pasveikinimui.

Makso žodžiais, esą jis niekuo dėtas, ji nepatikėjo. Tačiau šventai tikėjo jo ištartu grasinimu po bendros vakarienės, kurios Ivona nevalgė.

–

Visą dieną Ivona jautė nerimą, kad ir ką darytų. Netgi nuostabus, dieną buvusius baltus debesis per visą dangų raudonai nuspalvinęs saulėlydis, kuris jai iš vakarinės treniruotės grįžtant namo buvo tiesiai prieš akis, nesuteikė malonumo. Nebesijautė taip jaukiai, kaip anksčiau, savo kieme, vis įtariai dairėsi aplinkui.

Vos tik užrakinusi daržinėje savo dviratį, pamatė iš miško link sodybos sukantį sidabrinį automobilį ir kažkoks vidinis jausmas paskatino ją kuo skubiau eiti vidun ir užsirakinti duris. Sustingusi laukė, klausinėdama savęs, ar nuo rytinių radinių nebus tapusi paranojiška. Automobilis sustojo kieme, pasigirdo durelių trinksėjimas, keletas vyriškų balsų. Vienas vyras priėjo prie lauko durų ir stipriai padaužė jas kumščiu, o kiti du nuėjo aplink namą.

Ivona prisiglaudė prie sienos, kad nebūtų matoma iš lauko per langus (po galais, ir kodėl ji nukabino visas užuolaidas?!) ir sulaikiusi kvapą laukė. Vėl pasigirdo beldimas.

– Ei! Šeimininkute! Mačiau, kad esi namie. Atidaryk, reikia pasikalbėti.

Ivona girdėjo, kaip kitas vyras klebena verandos duris, dar vienas bando prisikišęs prie lango įžiūrėti namo visų.

– Atidaryk, Ivona, aptarsim vieną reikalą ir mes išvažiuosim.

Jie žino jos vardą? Na, žinoma, žino. Vardą, darbovietę, tai, kad ji gyvena viena.

– Važiuokit iš čia, ne iškviesiu policiją! – šūktelėjo Ivona už užrakintų duris, pašiurpusi, jog buvo pašaukta vardu. Šie vyrai tiksliai žinojo, kur atvažiavo. O ji tiksliai žinojo, kas juos čia atsiuntė.

– Na, kam tu šitaip? Juk tik pasikalbėti norim, negi dėl to trukdysi policiją?

– Aš nejuokauju, dinkit iš mano privačios valdos! – Oi, kokia pikčiurna, – nusikvatojo vyras. – Tau tiesiog reikia vyro ir nebūtum tokia surūgus. Įsileisk, gražuole ir susitarsim. Tu padėsi man, aš tau.

Sustoję dviese ėmė kalbėtis prie lauko durų ir Ivona užuodė cigarečių dūmus ir girdėjo charakteringą rūkalių spjaudymą. Įsidėmėjo, kad girdisi tik du balsai, o pro langus matė tris vyrus, vadinasi, dar bent vienas yra vidiniame kieme. Greičiausiai tyko, kad ji nepaspruktų pro verandos duris.  Po pusvalandžio ėmė aiškėti, kad nekviesti svečiai neketina niekur važiuoti. Jie šlaistėsi po kiemą, vaikščiojo aplink namą, šūkavo, rūkė ir mėtė nuorūkas ir tuščius cigarečių pakelius, kur pakliuvo. Atsidususi ji suprato, jog neturi kitos išeities ir surinko pagalbos numerį.

Po pusvalandžio pasigirdo policijos automobilio sirena ir įsibrovėliai, keikdamiesi ir skubėdami, sušoko į automobilį ir išvažiavo vieškeliu į priešingą pusę. Tai, jog jie taip užtikrintai nuvažiavo keliuku, kurio per žoles praktiškai nesimatė, rodė, jog jie buvo iš anksto apgalvoję tokį planą ir apsižiūrinėję vietovę.

–

Po trijų dienų Ivona sėdėjo aklinai tamsiame miegamajame ant paklotos lovos apsikabinusi kelius, nedrįsdama  degti šviesos. Jos ramus gyvenimas pavirto nesibaigiančiu košmaru. Sunkūs smūgiai į duris privertė krūptelėti, nes buvo labiau panašūs į bandymą tas duris išlaužti, nei į beldimą.

– Ei, gražuole, juk žinom, kad tu namie, atidaryk duris! – sustūgo vyriškas balsas. – Norim tik pasikalbėti, nebūk mažvaikė, galiausiai tau vis tiek teks su mumis pasikalbėti. Nustok žaisti šitus žaidimus ir atidaryk duris, nieko blogo mes tau nepadarysim.

– Žinoma, nieko blogo nedarysim, – pritarė kitas gergždintis balsas. – Galim tik padaryti daug gero, juk vienai būti labai nuobodu.

– Atidaryk duris, uždegsim šviesą ir visi pasilinksminsim, ką manai?

– Jei neuždegsi šviesos, galim netyčia degančią nuorūką numesti. Juk pavojinga, pati pagalvok.

– Aš greičiau nuorūką tarp kojų šitai kalei užgesinsiu. – Suburbėjo kažkuris ir balsas jau nebuvo linksmas. Jis buvo grasinantis ir susinervinęs, lyg jam baigtųsi kantrybė.

Vyrai tik piktai nusijuokė nuo tokių žodžių ir vėl padaužė duris. Ivona girdėjo žingsnius aplink visą savo namelį, krebždesius aplink palanges, barbenimus į langų stiklus. Tai tęsėsi jau kelias valandas. Ji suprato, kad gauja piktai nusiteikusių vyrų gali bet kurią akimirką išlaužti senas duris ar išdaužti langą, tokioje nuošalioje vietoje niekas neateitų į pagalbą.

Ivona sugraibė telefoną.

– Ivona? – užsimiegojęs balsas atsiliepė po kelių ilgų signalų.

– Lile, aš pakliuvau į bėdą. – Liliana buvo draugė, kuriai galima skambinti vidury nakties. Kaip, pavyzdžiui, dabar.

Miegai iš draugės balso išsilakstė, staiga ji tapo visiškai žvali.

– Kas atsitiko?

Išklausiusi  keliais žodžiais nupasakotos situacijos, Lilė pratrūko:

– Ko tu lauki, skambink policijai!

– Negaliu! – Ivonos balse pasigirdo neviltis. – Aš juos kviečiau jau tris naktis. Persekiotojai dingsta vos pamatę policijos automobilį. Jau garsėju kaip isteriška moteriškė. Paskutinį kartą policininkai net užsiminė, kad man derėtų atsakingiau rinktis meilužius, jie mano, jog tai koks nors mano ex siekia dėmesio. Kitas pasiūlė kreiptis į psichologą. O dar vienas policininkas paliko savo telefono numerį. Jam pasirodė, kad aš tik ieškau dėmesio ir naujų pažinčių.

– Šūdas. – Liliana įtemptai mąstė. – Mes su visa šeima dabar Palangoje, statom naują viešbučių kompleksą. Aš tuoj kai kam paskambinsiu, kad pas tave atvažiuotų. Gal bus geriau, jei šiąnakt pernakvosi Vilniuje.

Lilė išjungė telefoną, nenorėdama gaišti laiko. Ivona ir pati nežinojo, kiek to laiko ji turi. Kiek liko, kol terorizuotojai nuspręs imtis ryžtingesnių veiksmų ir įsiverš į vidų?

Kol kas vyrai to nedarė. Neperžengė ribos tarp bauginimo ir tikro nusikaltimo. Jie stengėsi ją įbauginti, terorizavo ir persekiojo. O juk dar prieš savaitę čia buvo ramiausia ir nuostabiausia vieta, kurioje ji pagaliau jautėsi pilna, jautėsi savo vietoje. Po dvejus metus trukusių klajonių sugrįžusi į Lietuvą ji nurimo ir galiausiai jautėsi, lyg niekur nebenorėtų keliauti. Ji buvo namie.

Tačiau jos iš naujo atrastas rojus Žemėje greitai pavirto košmaru ir ji tiksliai žinojo, kas dėl to kaltas. Tačiau ji nenusileis, neleis tam nusikaltėliui stilinga barzdele ir šaltomis žudiko akimis atimti iš jos svajonės. Galiausiai jis supras, kad jos taip lengvai neįbauginsi ir ims ieškoti naujų vietų savo purvinam verslui ir naujų aukų, kurias galėtų terorizuoti.

Lėto kvėpavimo praktika padėjo prastumti ilgiausiai slenkantį jos gyvenimo pusvalandį, tačiau tolumoje pasigirdęs atvažiuojančio automobilio garsas perliejo svaigulį keliančia palengvėjimo banga.

– Ačiū dievui, – sušnabždėjo Ivona. Ir, kadangi buvo praktiška mergina, pridūrė. – Ačiū, Lile. – Nors draugė, suprantama, negalėjo jos girdėti.

Automobilio burzgimas, nors ir be sirenos, išvaikė duris ir langus baladojančių persekiotojų gaują. Jie šoko į savo automobilį ir, neįjungdami automobilio šviesų, dingo miške, tačiau Ivona žinojo, kad tai nesibaigs. Jie lauks, tykos, darysis vis įžūlesni ir drąsesni.

Tačiau dabar ji gavo bent trumpą atokvėpį.

Sutrinksėjo durelės, kažkas išlipo, tačiau automobilio variklis neužgeso. Pasigirdo beldimas – vėl vyrišku kumščiu agresyvus daužymas į duris. Jau  pribėgusi prie durų Ivona sustingo.

– Ivona! – subaubė žemas balsas vos už kelių dešimčių centimetrų nuo jos, dusliai besiskverbdamas pro uždarytas duris. Tik šį kartą balsas buvo pažįstamas kiekvienai jos kūno ląstelei. Ivona ištiesė ranką ir priglaudė delną prie durų lyg norėdama paliesti žmogų už jų. – Atidaryk, velniai griebtų!

Ji sudvejojo, širdis vėl skaudžiai suspurdėjo krūtinėj.

– Laužiu duris! – paskelbė Herkus.

– Ne! – riktelėjo Ivona ir prišoko atrakinti. To jai tik trūksta – išlaužtų durų! Jos naktiniai svečiai ateinantį vakarą tikrai tuo apsidžiaugtų.

Ji pasuko raktą ir vos spėjo atšokti nuo staigiai atlapotų durų. Herkus ranka prilaikė viršutinę durų staktą, įeidamas vidun, kad neatsimuštų į ją viršugalviu. Ivonos senelis savo rankomis pastatė šį namą ir jo lubos buvo pavojingai žemos tokiam aukštam vyrui, kaip Herkus. Įėjusio vyro akys godžiai įsmigo į Ivoną, tirdamos nuo galvos iki kojų, suraukta kakta išdavė rūpestį ir nerimą. Nustatęs, kad ji gyva ir sveika, išsiviepė kreiva nerūpestinga šypsenėle.

– Sveikutė, Aivi, – pašaipiai sumurkė Herkus, savo aukštu plačiapečiu stotu tarsi užimdamas visą erdvę mažutėliame kambarėlyje. – Girdėjau, negali užmigti. Nesijaudink, tėtukas jau čia ir išvaikys baubus iš po lovos.