Aivi. Dvylikta dalis

Dvylikto rudens penktadienio kokteilis – Black velvet

Ivoną apėmė noras išriesti nugarą, atsiremti į minkštą krėslo atlošą, plačiau praskėsti kojas ir mėgautis švelniu bučiniu į jautrią vidinės šlaunies odą. Jei norėtų, kad jo platūs pečiai tilptų tarp jos kelių, praskleisti juos turėtų labai plačiai. Tai nebūtų problema, jos kūnas lankstus, treniruotas. Ir šis kūnas dabar kuo puikiausiai prisiminė, kaip juodviem su Herkum būdavo gera. Tačiau paskutiniai sveiko proto likučiai priminė, kuo viskas baigėsi Ibizoje.
Jau beveik iš įpročio sugniaužė medalioną saujoje ir atsilaikė, šlaunų raumenys įsitempė ir kojos liko vietoje. Herkus pajuto jos įtampą ir atsitraukė. Jo akys įsmigo į papuošalą spaudžiančią ranką ant jos krūtinės, pečiai nuo pastangų susitvardyti susigumburiavo.
– Reikėtų nuvažiuoti į ligoninę skiepo nuo stabligės, – ištarė, jo delnas nuo jos blauzdos vėl nuslydo iki pėdos.
– Nereikia. Pasiskiepinau prieš važiuodama į Indiją, – Ivona jau beveik pamiršo perdurtą koją. – Herkau, čia tikrai tavo klubas?
– Iš dalies.
– Kas čia vyksta? Slaptas turtingų žmonių ištvirkavimo lizdas?
Jo veidas surūstėjo.
– Tai, ką matei, yra tik vakarėlis. Žmonės linksminasi, fantazuoja, mėgaujasi gyvenimu. Nematau tame nieko blogo. Nėra nė vieno, atitempto prieš savo norą, priešingai, visi labai stengiasi čia patekti.
– Išskyrus mane.
– Tu neturėjai čia būti.
– Man parašė tavo sesuo!
– Parodyk.
– Ar manai, kad aš meluoju? – negalėjo patikėti Ivona.
Ji išsitraukė telefoną iš mažulytės juodos vakarinės rankinės, kurią gavo kartu su suknele, įjungė gautą žinutę ir atkišo Herkui.
– Tu gavai žinutę iš nežinomo numerio ir nukeliavai naktį į miesto pakraštį susitikti nežinia su kuo?
Ji pasijuto naivi mergiūkštė.
– Juk parašyti vardai, tavo, Rugilės. Su ja mačiausi šį rytą ir po to gavau žinutę. Kaip galėjau suabejoti?
– Aivi, tave persekioja. Turi abejoti viskuo ir būti trigubai atsargesnė, nei bet kuris kitas. – jis atidavė jai telefoną. – Negali įžygiuoti į vakarėlį, kurio taisyklių nežinai. Leistis perrengiama.
Jo karštas žvilgsnis klajojo jos kūnu – kupeta banguotų ryškių plaukų, balta oda, pagardinta strazdanėlėmis, nuogais pečiais, iškirpte, iš kurios veržėsi krūtys, lieknu liemeniu, kurį pabrėžė juodas šilkas ir sijono skeltukais iki pat šlaunų viršaus.
– Apsaugininkas mane užtikrino, kad klube manęs niekas nelies. Ar jis melavo? – su iššūkiu paklausė ji.
– Nemelavo. Tačiau tu negali tiesiog taip patikėti. Be to, kai taip atrodai, nesistebėčiau, jei kas nors imtų ir pamirštų taisykles.
– Palyginus su kitomis, aš atrodau visai padoriai! – įsižeidė ji.
Herkus šyptelėjo.
– Tai ir yra bėda.
– Nesuprantu.
– Tavo laikysena, akys – viskas išduoda, kad tokioje aplinkoje esi pirmą kartą. Kokia pagunda tiems, kuriems jau viskas pradeda atsibosti. Jie tikėtųsi per tave vėl išgyventi naujumo jaudulį. Baimės, gėdos, kaltės. Šiems žmonėms tai vis sunkiau pasiekiamos emocijos.

– Tu galvoji, kad Maksas parašė tą žinutę? Ar jis taip gerai viską apie mane žino? Tai šiurpu.
Herkus ilgai tylėjo
– Ar nemanai, kad geriausia būtų parduoti tą sodybą ir gyventi ramiai?
Ivona norėjo karštai paprieštarauti, kad nenusileis šantažui. Su teroristais nesiderama. Tačiau Herkaus veidas buvo sumuštas. Per ją. Maksas atėjo pas jį į klubą, parodė, kad gali atsivesti čia bet ką, padaryti bet ką. Galėjo nuskriausti Ivoną tuose požemiuose ir niekas nebūtų sukliudęs. Ji labai džiaugėsi, kad mama jau netrukus išvažiuos į Norvegiją ir bus nepasiekiama. Ivona kol kas mažiau bendraus ir su draugėmis, kad Maksas nenusitaikytų ir į jas.
– Tu turi klubą su rūsiais, kaip iš siaubo filmų, o man sakai atsikratyti nekaltos senelių sodybos? – pasipiktino ji, tačiau negalėjo sulaikyti savo smalsumo. – Koks čia pastatas, niekada nesu mačiusi nieko panašaus?
– Tai dvaras, statytas dar šešioliktam amžiuj. Po visu dvaru, net po kiemu buvo padaryti rūsiai, nes pirmieji savininkai mėgo vyną, gabenosi jį iš visos Europos. Septynioliktam amžiui vienas savininkų, grafas, įsivėlė į slaptas, valstybės draudžiamas organizacijas. Manoma, kad šiame dvare vykdavo susibūrimai, kuriuose planuoti perversmai. Todėl tunelius išplėtė, kad juose būtų galima pasislėpti ir kad būtų galima pasprukti, jei vyktų reidai. Tuneliuose pristatė kambariukų, panašių į tą, kuriame mes slėpėmės, jie buvo skirti ginklams laikyti.
– Kaip mane suradai? Jei ne tu rašei žinutes, iš kur žinojai, kur ieškoti?
– Apsaugininkas pasakė. Apie netikėtą viešnią raudonais plaukais, kuri gavo asmeninį pakvietimą, suknelę ir nė velnio nežinojo, kur atsidūrė. Jam kilo įtarimų ir jis man paskambino. Nusiuntė tave į rūsius, o tada pats išsigando.
– Kur veda tie tuneliai? Ar tu juos gerai žinai? Ar yra išėjimų?
– Tuneliai beprotiškai ilgi. Jie susisieja su kitų pastatų rūsiais, galėtum po žeme po puse Vilniaus pavaikščioti. Yra nemažai kelių išeiti, bet juos reikia žinoti. Nežinant rasti sunku.
– Kaip patogu turėti nelegalų klubą tokioje vietoje.
Herkus atsistojo, iškildamas prieš ją kaip bokštas.
– Šitas klubas legalus! Jame nevyksta nieko blogo.
Jis pradėjo žingsniuoti po vonios kambarį. Ivonos galvoje sukosi mintys.
– Maksas minėjo, kad mano sodybos vietoje jis nori padaryti uždarą klubą, – ji pradėjo ir Herkus sutingo vietoje. – Panašų į šį. Ar judu konkurentai?
– Galima ir taip pasakyti, – Herkus sustojo priešais ją ir įsmeigė neįskaitomą žvilgsnį. – Taip, aš pažįstu Maksą Grigą. Jis pavojingas žmogus. Neprasidėk su juo, Aivi.
Ivona taip pat atsistojo, nenorėdama žiūrėti užvertusi galvą į viršų.
– Jis turėjo peilį. Sumautą peilį, Herkau, – jos balsas pradėjo kilti. – Tu turi šautuvą. Kokius berniukiškus žaidimus judu žaidžiat?
– Tai ne žaidimas.
– Tai reiškia, kad tu taip pat pavojingas, – žiūrėdama jam į akis ji laukė, kad jis nusijuoks iš tokios kvailystės. Herkus, kuris anksčiau visada šypsojosi ir visiems sakė komplimentus. Jis pirmasis nulėkė gelbėti Lilianos, kai ši gyveno prastame rajone. Jis taip sielvartavo ir pyko, kai sužinojo, kad jos sesers vyras smurtavo. Ivona niekada nepatikės, kad Herkus gali ją nuskriausti.
– Net neabejok, – jo veidas buvo rimtas, jis grėsmingai palinko arčiau. – Tu per ilgai gyveni savo burbule. Tau atrodo, kad visi ieško nušvitimo, supykę daro kvėpavimo pratimus arba skambina variniais varpeliais. Tavo pasaulyje žmonės nevalgo mėsos, nes jiems gaila gyvūnėlių. Mano pasaulyje jie nė nemirktelėję gali perkąsti gerkles vieni kitiems. Ir aš kalbu ne tik perkeltine prasme.
– Ar tu galėtum perkąsti kam nors gerklę? – ji netikėjo. Jis geras žmogus. Ir Aistė pasakojo, kad jis jai padėjo. Kodėl dabar Herkus bando ją įbauginti?
Jis palinko dar arčiau.
– Aivi, nebūk naivi, – suurzgė.
Tikrai. Jis nėra minkštas pūkuotas meškiukas. Jis vyras, kuris gyvena naktimis ir nešiojasi šautuvą. Ivona neabejojo, kad prireikus jis gali išspardyti užpakalius. Ir perkeltine, ir tiesiogine prasme.
– Ir man? Galėtum perkąsti gerklę? – Jos balsas beveik maldavo, tik pati nežinojo, ko. Kad jis prisiektų, jog niekada negalėtų jos nuskriausti? Kad dar kažką jai jaučia, kažką gražaus, ne vien norą atkeršyti už nutrauktą romaną?
– Tu tyčia mane provokuoji, – apkaltino jis. – Tikiuosi, esi pasiruošusi savo veiksmų pasekmėms.
Herkus nuleido galvą žemiau ir Ivona norėjo žengti atgal. Išlaikyti atstumą, nes būdama taip arti, negalėjo galvoti. Jo kvapas, aukšto kūno šiluma, žemas balsas, patamsėjęs žvilgsnis kėlė norus, kuriems dabar buvo ne vieta ir ne laikas. Kažkur šiame pastate vaikšto ją persekiojantis nusikaltėlis. Tačiau baimė, kurią patyrė apačioje tuneliuose, dabar pavirto kitais aštriais jausmais. Palengvėjimu, kad viskas baigėsi gerai. Ir geismu, noru rasti būdą tuos jausmus išveikti, išklykti, išdrebėti kiekviena ląstele.
Pulti vyrui ant kaklo tik todėl, kad jauti palengvėjimą po pavojingos situacijos – ne pati geriausia mintis. Todėl ji pamėgino atsitraukti, tačiau nelemtas krėslas neleido.
Herkus pasilenkė labai arti ir įkando jai į kaklą. Skaudžiai. Ivona klyktelėjo iš netikėtumo ir pradėjo stumti jį nuo savęs, tačiau jis buvo nepajudinamas.
– Nedrįsk!..
Jis vėl dantimis surakino jautrią kaklo odą. Ir dar kartą, šį kartą švelniau, paglostydamas lūpomis, brūkštelėdamas liežuviu įskaudintą vietą, kol Ivona pradėjo šnopuoti iš susijaudinimo.
– Ar atsakiau į tavo klausimą? – dabar jis bučiavo karštais alkanais bučiniais, braižydamas barzdos dygliukais kaklą, žandikaulio liniją, vietą prie ausies, skruostą. – Aš galiu perkąsti tau gerklę su malonumu.
Ir įsisiurbė jai į lūpas pašėlusiu bučiniu palenkdamas ją atgal. Ivona griebė jam už pečių, kad išsilaikytų neklestelėjusi atgal į tą sostą primenantį krėslą. Tačiau, regis, jis turėjo kitokių planų. Prilaikydamas jos nugarą ranka, linko į priekį tol, kol jai neliko nieko kito, kaip tik vėl klestelėti ant minkštų pagalvėlių. Nepaleisdamas jos iš glėbio, Herkus atsiklaupė jai tarp kojų. Nuo jos lūpų savo nuodėmingomis lūpomis nukeliavo ant jos smakro, tada žemyn, ir ji išlenkė kaklą, kad jam būtų lengviau pasiekti. Kai jo lūpos pasiekė jos raktikaulį, Ivona neištvėrusi sudejavo.
– Negaliu patikėti, kokios saldžios tavo strazdanos, – sugrumeno Herkus, karštu kvapu degindamas jos iškirptės odą. Kai užkliudė medalioną, su kuriuo ji nesiskirdavo, abu sustingo. Herkus kilstelėjo veidą ir įsmeigė į ją piktą žvilgsnį. – Dabar bus ta dalis, kai tu griebiesi šito niekučio ir mane atstumi, – šaltai ištarė jis. – Ką šitas medalionas tau reiškia? Bent tiek gali man pasakyti.
– Jau nežinau, – sąžiningai atsakė Ivona. Regis, tai jį tik supykdė. Abiem rankom griebė už paprastos odinės juostelės, laikančios medalioną ir stipriai truktelėjo. Nuplėšęs griebė papuošalą. Ivona aiktelėjo iš netikėtumo, o Herkus, prišokęs prie vitražinio vonios lango, plačiai jį atlapojo. Užsimojo sviesti medalioną į tamsią parko krūmų tankmę, tačiau Ivona pakibo ant tos rankos visu kūnu.
– Ką darai, beproti?! Atiduok jį!
– Nė velnio! Nežinau, ką jis tau reiškia ir kur jį gavai, bet kiekvieną kartą palietusi tą prakeiktą daiktą sustingsti lyg statula ir pradedi žiūrėti, lyg manęs nekęstum.
– Nemesk. Jis labai brangus.
Herkus susiraukęs pasižiūrėjo į medalioną. Atrodė, kad tai pigus niekutis iš suvenyrų parduotuvės. Vadinasi, Ivonai jis brangus dėl žmogaus ar įvykio, susijusio su tuo papuošalu. Pavydas ir neviltis rūgštimi ėdė skrandį.
– Kur jį gavai? – paklausė rūsčiai.
Ivona nelinksmai šyptelėjo.
– Pirkau Ibizos suvenyrų parduotuvėje.
– Ir sakai, kad jis brangus? – juk matėsi, kad tai pigaus metalo bižuterija, ovalo formos, apie penkių centimetrų ilgio, su ant paviršiaus nutapyta ispanų šokėja, vilkinčia ryškiai raudona suknele, šokio su kastanjetėmis sūkuryje. Įprastas suvenyras Ibizoje ar Maljorkoje. Ir jis buvo net be grandinėlės, ant paprastos juodos odinės juostelės.
– Jis kainuoja tris šimtus trisdešimt eurų, – išdidžiai atsakė Ivona.
– Aivi, – atsiduso Herkus. – Tu permokėjai, tave apgavo. Tai tik pigus suvenyras.
– Herkau, – Ivonos balsas buvo švelnus. Ji pažiūrėjo jam tiesiai į akis ir viena ranka paglostė jo petį ramindama. – Atiduok jį man.
Herkus nenoriai ištiesė medalioną Ivonai. Ši jį paėmė, palaikė saujoje lyg šildydama.
– Tai tu permokėjai, – ištarė. Spragtelėjo mažą sagtelę medaliono šone ir papuošalas atsidarė. Ivona išėmė sulankstytus popierėlius, tada atsargiai juos ištiesino. Tai buvo tos pačios trys šimtinės, kurias jis taip išdidžiai numetė ant lovos viešbutyje Ibizoje.

– – –

Siauroje Vilniaus senamiesčio gatvelėje esantis kokteilių baras buvo patogus tiems, kurie norėdavo paplepėti, gurkšnodami spalvotą gėrimą. Šios vietos nesirinkdavo jaunimas, nes muzika buvo per tyli, o gėrimai per brangūs, todėl Dileta labai mėgo čia užsukti su savo klientėmis. Besišnekučiuojant įvairiausiomis temomis moterys atsiskleisdavo ir Diletai būdavo kur kas aiškiau, ko joms reikia. Kokių spalvų, stiliaus, kokių tikslų savo apranga jos nori pasiekti. Nori solidžiai ir dalykiškai atrodyti per tarptautinę verslo konferenciją? Žinoma. Tačiau po antro gėrimo paaiškėdavo, kad toje konferencijoje dalyvaus ir simpatiškas vyriškis, su kuriuo klientė visai norėtų (iš tiesų, be proto geidžia) išbandyti linksmesnes popamokines veiklas. Ir apranga turi padėti ir pranešimą perskaityti, ir romaną užmegzti. Verslo, politikos ir kitos veiklios moterys mielai mokėdavo Diletai didelius pinigus už tokį įžvalgumą, o vėliau dar ir padėkoti ateidavo.
Šiandienos klientė jau buvo pavirtusi artima drauge – ryškią karjerą daranti trisdešimtmetė žurnalistė Džiuginta Jokužė, aukšta, liesa moteris kampuotu veidu ir griežta juodų plaukų kare šukuosena, šį vakarą turėjo ką atšvęsti.
– Ką geria svaiginantį karjeros šuolį padariusios žurnalistės? – žaismingai paklausė Dileta.
Tačiau Džiuginta buvo rimta.
– Nežinau. Norisi švęsti, bet kai pamatai tiek purvo… Rinkdama medžiagą apie tas grupuotes supratau, kokias aferas jos daro, kaip toli išsiraizgę jų čiuptuvai į verslą, politiką – kai suvoki visą jų veiklos mastą viskas viduje sustingsta, baigiasi tikėjimas žmonija.
– Tačiau tau pavyko. Tavo tyrimas lėmė, kad pasodintas vienas pagrindinių šulų. To miestelio žmonės galės lengviau atsikvėpti. – Diletos žodžiai privertė Džiugintą nusišypsoti. – O tu, mano drauge, tapai labai populiari tarp savo plunksnos brolių ir sesių. Manau, laukia ne vienas renginys ir vakarėlis. Ir kiekvienam jų reikės apsirengti.
Džiuginta nusipurtė.
– Jau mieliau skaitysiu koronerio ataskaitas, nei minsiu ratus parduotuvėse.
– Tam tu turi mane, – išsišiepė Dileta.
– Gudrute, tada pasakyk, ką gerti, kai proga šventiška, tačiau širdyje tamsu?
– Elementaru, Vatsonai. Black velvet!
Džiuginta išpūtė akis.
– Tu geniali!
Kvatodamos moterys mostelėjo padavėjui. Simpatiškas vaikinas pristatė gėrimus greitai lyg burtininkas.
– Ir gražus, ir sumanus, – svajingai atsiduso Dileta, nulydėjusi prigludusiais juodais marškinėliais aptemptą raumeningą vaikino nugarą. Paėmė savo juodų burbuliukų gėrimą ir pakėlė tostui: – Už tai, kad visi blogiukai gautų, ko nusipelnę!
Jos gurkštelėjo.
– Kaip vaisiai su juodu šokoladu, – sumurkė Džiuginta pačepsėdama. – Žinai, jaučiuosi truputį pasimetusi. Prie tos gaujos dirbau du metus. Padariau juodai detalų tyrimą, parašiau septynis straipsnius, knygą ir padariau keturias laidas. Dabar, kai projektas baigėsi, atrodo, kad nebežinau, kur eiti ir ką daryti.
Dileta pažiūrėjo į žurnalistę ilgu tiriamu žvilgsniu.
– Turiu vieną pasiūlymą, – ištarė neįprastai rimtai ir Džiuginta sukluso.
– Įdėmiai klausau.
– Yra toks vyrukas, kuris terorizuoja žmones, kad galėtų nusipirkti žemes ir pastatus tam, kad atidarytų ten tik suaugusiems, ne, pasitaisau, tik labai turtingiems suaugusiems skirtus klubus. Būtų labai smalsu sužinoti, kaip toli siekia jo gobšios rankutės, nes policija reaguoja įtartinai lėtai.
Džiugintos lūpos pražydo šypsena.
– Gal tu kartais ir vardą to šaunuolio žinai?
– Maksas Grigas.
– Žinau vieną Maksą Grigą, kuris yra labai įtakingo tėtušio atžala. Jei čia tas pats, bus įdomu. – Džiuginta vėl kilstelėjo gėrimą: – Už visapusiškai talentingas stilistes ir naują mano projektą!