Brangus Grimuarai!
Kalbėdami apie raganas žmonės dažnai įsivaizduoja viduramžius, viduriniuosius amžius, kai vyko raganų persekiojimai ir žudymai. Todėl kartais ima atrodyti, kad raganos ir magija buvo tik tais laikais. Tačiau magija, kaip jau tau sakiau, gyvuoja nuo žmonijos atsiradimo. Raganų medžioklės laikai rodo sunkų ir gėdingą visuomenės, ne raganų, periodą. Štai man atrodo, kad tikrasis tamsumas yra neigti magiją ir sakyti, kad tik tai, ką galime pačiupinėti, yra tikra. Man norisi prisiliesti prie senosios magijos, gyvo regėtojų šaltinio, kai ji dar nebuvo demonizuota ir skriaudžiama.
Štai istorikas Peter Maxwell-Stuart apibrėžia magiją kaip nuo įprastų visuomenės metodų besiskiriantį ritualą ar ritualizuotus būdus, siekiant išspręsti individo problemą, siekiant įgyti didesnių galių ar nežmogiškos būtybės pagalbą. Istorikas teigia, kad pagal tokį apibrėžimą magija yra visiškai racionali ir neturi būti painiojama su prietarais ir neracionaliu elgesiu.
Vadinasi, vadiname magija tai, kas visuomenei nesuprantama arba nėra bendru sutarimu priimtina. Pavyzdžiui, melstis priešais altorius, kuriuose yra šventųjų kaulai, yra priimtina. Melstis gamtoje apsikabinus ąžuolą, nelabai priimtina. Bažnyčioje priimti ostiją kaip dievo kūną priimtina, paaukoti dievams gaidį ir jį suvalgyti nelabai priimtina.
Škotijos ragana Barbara Meiklejohn-Free parašė knygą „Škotijos raganystė“ (Scottish witchcraft). Man patinka, kad angliškame žodyje „witchcraft“ yra dalis „craft“, kuris reiškia amatą, meistriškumą. Nors anksčiau galvodavau, kad raganos jau gimdamos atsineša visas reikalingas savybes ir galias, dabar žinau, kad tai tikrai yra amatas. Kaip bet kurioje kitoje veikloje dalį sėkmės lemia talentas, kitą dalį – nuoseklus darbas. Kokia, sakoma, yra talento ir darbo proporcija? 20% ir 80%?
Yra raganų šeimų, kur žinios perduodamos iš kartos į kartą. Suprantama, kad tokiu atveju lengviau, nes augama toje aplinkoje, su tomis žiniomis, vadovaujant jau patyrusioms raganoms. Šiuo atveju man labiausiai pavydu ir džiugu, kad tokiose šeimose vaikystės fantazijos ir pojūčiai yra neužgniaužiami, o skatinami. Žodžiu, visos sąlygos išsiskleisti raganiškoms galioms.
O jei nepasisekė gimti tokioje šeimoje, o magija ir raganystės vis tiek traukia? Mano minėta škotė Barbara duoda pirmą patarimą: PAŽINK SAVE.
Koks nemagiškas ir banalus patarimas, ar ne?
Dažnai nesusimąstom, kad mūsų tikrasis AŠ, mūsų norai, polinkiai, savybės yra stipriai užgniaužti tam, kad atitiktų visuomenės normas. Nesijuok per garsiai, nešok viena, nepiešk saulės mėlynai.
Raganos ir skiriasi nuo kitų moterų, kad priima save, savo moteriškumą, savo tamsą ir stiprybę laisvai, nepaisydamos aplinkinių nuomonės. Laisvas stiprus moteriškumas daugelį, netgi pačias moteris, baugina. Pažvelgti sau į vidų, į visus tamsius užkaborius ir demonus reikia didesnės drąsos, nei įžengti į patį pragarą. Raganiškumas kyla iš pačių giliausių vidinių gelmių. Jei bijoma savęs, apie dideles galias ar magiją nėra ko svajoti.
Laiptelis po laiptelio žengiant į savo gylį atrandami savi ryšiai su aplinka, gamta, mėnuliu, saule, gyvūnais, žmonėmis, visata ir tik tada spindulys po spindulio pradeda šviesti magija, pradedami pastebėti visatos ženklai ir stebuklai.
Stebuklai nuolat vyksta aplink mus visai po nosimi, tačiau, kol mes nepasiruošę, jų paprasčiausiai nematome.
Tavo Lavisa
