Brangus Grimuarai!
Trumpas magiškas vasaros saulėgrįžos laikas ir trumpiausios metų nakties laikas baigėsi. Taip jau yra visatoje, niekas nestovi vietoje, energija siūbuoja ir kinta, nupiešdama vis kitokius gražius paveikslus. Viena didžiausių žmogaus iliuzijų yra, kad jis turi daug laiko, kad gali pakartoti dalykus. Veiksmą galima kartoti, tačiau emocija, aplinka ir rezultatas skirsis. Todėl kiekvienas momentas mūsų gyvenime yra labai svarbus ir mes būtent tą momentą galime išnaudoti kaip galima spalvingiau.
Tikiuosi, kad visos raganos spalvingai pažymėjo šį šventą laikotarpį.
Man praeita diena ir naktis buvo keista. Pirmą pastraipą parašiau lėktuve iš Korsikos į Vieną. Skrydis trumpas, daugiau nesuspėjau. O dabar, ruošdamasi miegoti viešbutyje, galvoju apie savo pačios parašytus žodžius ir tai, kas įvyko vėliau.
Į Vieną atskridom po pavakare, įsikūrėm, nusiprausėm kelio dulkes ir susiruošėm į miestą. Paturistauti, apžiūrėti architektūrą, žymiausius pastatus, pavakarieniauti. Apsirengiau, kaip ir dera turistei – šviesūs džinsai, balta Korsikos maikutė. Gyvenam netoli Vienos katedros, tad pirmiausiai pasukom ten. Apsidžiaugiau, kad suvenyrinės dar dirbo sekmadienio pavakare, nusipirkau tradicinius magnetukus (mes nutarę parsivežti tik tokį suvenyrą arba praktiškai panaudojamus daiktus). Mano vaikai iš kiekvienos šalies parsiveža tos šalies vėliavėles. Nusipirkom ir jas. Apžiūrint Vienos Operos rūmus, prisistatė bilietų perpardavinėtojai. Ir pasiūlė bilietus į baletą „Gulbių ežeras“, kuris prasidės po dešimties minučių! Nenorėjau eiti. Man opera ir baletas yra šventė, reikia pasipuošti, nusiteikti, laukti. Tačiau vyras įkalbino nuotykiui. Susigundžiau, juk vis dėlto, žymusis baletas Vienos operos rūmuose ne kasdien pasitaikanti proga. Tačiau viduje paaiškėjo, kodėl dalis bilietų buvo neišparduota iki paskutinių minučių. Pasirodo, Operos rūmų pastatas suprojektuotas taip, kad iš dalies vietų matosi vos kraštelis scenos. Vėliau nutarėm, kad tikriausiai taip padaryta specialiai – tam, kad prastuomenė, mokėdama už pigius bilietus (mums perkant gatvėje jie nebuvo pigūs), neturėtų pilno patyrimo. Tiesą sakant, iš mūsų vietų geriau matėsi ta ložė, kurioje kadaise turėjo sėdėti karališkieji asmenys.
Pusę baleto labai persilenkę galėjome matyti pusę scenos. Per pertrauką išėjome, kartu išėjo dar ne vieni žiūrovai. Pasirodo, tai normali praktika – dalis žmonių neišbūna viso pasirodymo. Nes ko būti, jei vis tiek nieko nematai.
Išėję toliau apžiūrinėjom miestą, pavakarieniavom. Juk Vienoj būsim tik šį vakarą, iš ryto jau keliausim į Lietuvą.
Tokia mano Joninių naktis – didelės netikėtos galimybės ir keistai besisukantys įvykiai. Jaučiau, kad tokią magišką naktį niekas nevyksta veltui – mano reakcija į tokius įvykius buvo svarbi. Galėjau neiti į baletą, nes nebuvau tinkamai apsirengusi. Prastas matomumas tikrai suerzino ir nuvylė. Tačiau galiausiai nutariau, kad tai tebuvo turistinis nuotykis, kuris niekaip neturėtų įtakoti gražios nakties nuotaikos.
Dabar stebiu, kaip židiny rusena dekoratyvinės žvakės ir žinau, kad tokie įvykiai, kaip šį vakarą, susidėlioja tikrai neatsitiktinai. Vibracijos aplinkui keičiasi ir sunku ir prognozuoti, link kur viskas sukasi.
Tavo Lavisa
