Brangus Grimuarai!
Vakar, kaip žadėjau, ėjau ieškoti samių švento akmens. Nepriėjau. Tiksliau, visa mūsų šeima nepriėjom. Čia takai labai prastai pažymėti, nėra jokios nuorodos, kryptį nurodė tik mūsų šeimininkės pasakojimas. Net nežinojom, kaip tas akmuo atrodo. Tai realiai, užlipi į kalną, pilną didžiausių akmenų ir bandai suprasti, kuris iš jų kadaise buvo svarbus samiams.
Keliaujant po tą miškelį ant kalno vis užplūsdavo keisti jausmai. Lyg aš jau nebūčiau aš, lyg mano batai, šlepsintys per pelkę, būtų iš odos ir kailio. O vietoje sportinių kelnių dėvėčiau ilgą, ryškiai raudoną sijoną. Lyg už rankos mane vedė, kalbino. Eidama bandžiau pajusti vidiniu jausmu, kuris akmuo yra kuris. Prie įdomesnių prieidavau, kalbindavau. Bet juk žinai, Grimuarai, akmenys! Visi tūkstančių metų senumo, matę visko, tiek daug gali parodyti. Bet vis žinojau, kad ne tas, kurio ieškau. Tačiau ėjau nuo vienos kalno keteros ant kitos, žinodama, kad einu gera kryptimi. Tik staiga apsižiūrėjau, kad mano šeima nukeliavo į priešingą pusę. Teko juos vytis. Vaikai tuoj apsisuko grįžti, juk vėlus vakaras, pavargę. Staiga mano vyrui iš po kojų šovė paukštis ir nusikvatojo beveik žmogišku balsu, baidydamas ir įspėdamas. Taip ir apsisukom.
Šį rytą šeimininkė (beje, kažkodėl pristačiusi namie juodų žvakių) motorine valtimi plukdė mus į žygį kalnais ir pakeliui parodė tą akmenį. Taip, aš ėjau teisinga kryptimi. Šiandienos žygis buvo sunkus – beveik be tako per labai aukštus kalnus keturiolika kilometrų. Žygis prasidėjo taip, kad įlipome ne į tą viršukalnę. Tačiau nuo jos atsivėrė vaizdai kaip iš pasakos. Ar žinai animacinį filmą „Vajana“ ir deivę Tefiti? Kalnai, kuriuose šiandien buvome, atrodė lygiai taip, kaip Tefiti, atgavusi širdį – aukšti ir žali, su tekančiais ir šniokščiančiais kalnų upeliais. Nuo stačiojo kalno nusileidome žemyn ir šeimininkai mus perplukdė į kitą upės pusę, nes tiltas buvo nuardytas. O tada ir pasileidom stačiais kanjono šlaitais pro šniokščiančią upę į kitą salos krantą. Didelis gerumas buvo tai, kad kalnų upės vandenį galima gerti.
Iš kanjono pakilome į kitą statų kalną. Šioje saloje kalnai labai aukšti. Toliau ėjome keteromis. Iš toli matėm ledyną, tačiau praėjom kelis neištirpusio sniego plotelius ir pažaidėm. Visai smagu žiūrėti, kaip vaikas, apsirengęs šortukais ir maikute trumpom rankovės, čiuožinėja ant užpakalio nuo sniego.
Dabar jau grįžome į trobelę, jaučiu, kaip samių akmuo mane šaukia, tačiau iš nuovargio jau nekyla nei rankos, nei kojos. O juk iki to akmens valanda kelio į kalną! Nukeliausiu prie jo rytoj ryte, turėsim laiko, juk mūsų keltas iš salos tik penktą valandą. Jaučiu, kad ne be reikalo vakar ten nepriėjom, šiandienis žygis sukėlė beveik meditacinę būseną.
Beje, šiandien keliaujant kanjonu visai virš galvų praskrido baltauodegis kalnų erelis. Pirmą kartą taip arti, toks didelis, įspūdingas paukštis.
„Kai kas pradeda nekantrauti. Mano kantrybė taip pat ne begalinė“
Tiek tau, tiek ereliui galiu pasakyti, kad viskas įvyks savo laiku.
Tavo Lavisa
