Brangus Grimuarai!
Namai kvepia obuolių sodu ir javapjūtės dulkėmis. Ryte ilgai išsilaiko rasa ant žolės, o ant terasos pribirę sausų lapų. Nuo audros, sako sūnus.
Išsitraukiu savo pasiilgtą kortų kaladę „Deivės šventykla“. Paėmus kortas į rankas užplūsta jaudulys, lyg turint naują knygą. Nes kortose kiekvieną kartą laukia dar nepažinta istorija, nauja kelionė. Su malonumu liečiu, mėgaujuosi virpuliu, kažkuo, kas tuojau pat bus atskleista. Kai buvau vaikas, dar siuntinėjome vieni kitiems popierinius laiškus, turėjau keletą susirašinėjimo draugų. Gauti laišką visada buvo didelis džiaugsmas, lyg išpakuoti dovaną. Korta taip pat yra laiškas.
Permaišau, kaire ranka ištraukiu ir atverčiu. Pirma reakcija dažniausiai būna tokia pati. Man nepatinka ir aš noriu traukti kitą. Gal todėl, kad tik išsitraukus dar nematai visos žinutės, kurią perduoda korta ir atrodo, kad ji nesako nieko. Tuščias lapas gautame voke. Reikia kitos, kuri pasakotų.
Tačiau korta yra ne paprastas laiškas, įslaptintas. Vaikystėje siuntinėjome ir tokius. Vienas būdas buvo rašyti susigalvotu šifru. Kitas būdas – rašyti actu. Kai jis išdžiūsta, nieko nesimato, tik baltas lapas. Reikia labai atsargiai palaikyti jį virš ugnies, kad parustų, tada pasimato raidės ir žodžiai.
Būtent tokie laiškai yra kortos. Užšifruoti.
Šiandien ištraukiau kortą Motina. Iš pirmo žvilgsnio matau tik pievą, narcizus, varlę ant akmenėlio, vandenį, kalną, mišką. Labai paprastas peizažas. Iš antro žvilgsnio pamatau, kad pieva, miškas ir kalnai yra gulinti moteris. Ji sako: „Aš esu Motina, maitinanti ir dosni, subrendusi moteris, kuri myli, palaiko ir visada laukia. Aš esu Žemė, kuri dosniai teikia maistą tada, kai yra gerbiama. Aš esu Deivė su atviru ir aiškiu žvilgsniu, kuri moko, kad tikroji gausa slypi galėjime dalintis. Aš esu ta, kuri audžia gilius ryšius, kuri moko, kad visos gyvos būtybės yra glaudžiai susijusios. Aš esu išdidi ir nepažeidžiama. Atpažink mane ankstyvose rugpjūčio dienose, kai viskas laukuose yra prinokę, pasiruošę derliaus nuėmimui ir padalinimui visiems. Auksiniai javai gausiai nukloję laukus.“
Argi galėjo būti tikslesnė korta Lammas šventės (derliaus šventės) paminėjimui? Kortos niekada nemeluoja, visada ateina laiku, tiksliai ta, kurios reikia. Ir kuo tikslesnė korta, tuo labiau jos nesinori iš pat pradžių. Tokie jau mes, žmonės, esame, mums nesinori žinoti tiesos, mums labai smagu save apgaudinėti. Nupiešti viską tokiomis spalvomis, kurių tą akimirką norisi. Raganos yra vienos iš tų, kurios darbas pažvelgti į tiesą, kokia ji baisi, bjauri ar apgailėtina būtų. Tik pažvelgus į tiesą ir pasakius „Aš tave matau“, galima judėti toliau.
Pačioje mano kortos pradžioje yra narcizų pievelė. Graži pavasarinė gėlė, tačiau šiuo atveju ji ir reiškia žmogaus narciziškumą, kuris neleidžia pamatyti gamtos tokios, kokia ji yra – Deivė, ir viskas joje gyva ir šventa. Vien šis požiūris į Gamtą išspręstų didžiąją dalį žmonijos problemų – ekologinių, taršos, vartotojiškumo, net žmonių tarpusavio santykių, nes mes taip pat gamtos dalis. Ir ypač tai sutvarkytų požiūrį į moterį, nes žmonija paprastai su gamta elgiasi, kaip su moterimi. Kažkada gerbė kaip šventą Motiną Maitintoją ir Gyvybės davėję. Vėliau sugalvojo, kad reikia ją pavergti ir išnaudoti savo tikslams. O šiuo metu apskritai nežino kaip elgtis nei su gamta, nei su moterimis.
Atrodo, jau nežino ir ką iš viso galima vadinti moterimi.
Gyvendami miestuose pamirštame, kad Gamta yra Deivė, galinga, gyva, jaučianti, mąstanti, turinti savo kantrybės ribas. Pastaroji mano kelionė po kalnus, Arkties ir Atlanto vandenynus ir ledynus man tai labai aiškiai sudėliojo į vietas.
Visa savo esybe suvokiu, kodėl protėviai lenkdavosi tekančiai saulei ir bučiuodavo Žemę.
Tavo Lavisa
