Vaikystėje turėjau daug laisvės, erdvės, daug bendraamžių žaidimo draugų. Mūsų kaimą supo vaismedžių sodai, didžiuliai plotai obelų, kriaušių, atskirtų liepų eilėmis. Tai buvo mano žaidimo aikštelė – išlaipiojau visus medžius, valgiau neprinokusius obuolius. Galima sakyti, buvau laukinis vaikas, laisvai lakstantis basomis, kur tik norisi. Įdomus faktas, kad vieną iš tų sodų juosė marijonų vienuolyno tvora – betoniniai stulpeliai su įspaustais kryžiais. Tai taip pat žadino vaizduotę.
Paauglystėje, kaip, tikriausiai, daugelis, rašiau dienoraštį. Ten ir užrašiau slapčiausią svajonę – tapti rašytoja. Nuo pradinių klasių būdama knygų žiurke ir intraverte, nieko geresnio negalėjau įsivaizduoti. Puikiai rašiau rašinius, kūriau eiles. Baigiau mokyklą 1995m., tais laikais mintis apie pragyvenimą iš rašymo atrodė visiškai nereali. Vietoje išsvajotos lituanistikos įstojau į Marijampolės aukštesniąją pedagogikos mokyklą studijuoti anglų kalbą. Tapusi anglų kalbos mokytoja įstojau į Vilniaus pedagoginį universitetą studijuoti lietuvių kalbą. Tada supratau, koks didelis skirtumas yra, kai studijuoji savo išsvajotą dalyką – lituanistikoje jaučiau euforiją, nesutrukdė nei darbas, nei studijuojant gimę vaikai. Tačiau darbas, studijos ir šeima nepaliko laiko net pagalvoti apie kūrybą. O jei pagalvodavau, visada prisimindavau posakį: „Jei gali nerašyti, nerašyk“. Esu tikra, kad tas, kuris jį sugalvojo, turi asmeninį kambarį pragare, nes nužudė ne vieną negimusį kūrinį.
Vienu metu gyniausi užsienio kalbų mokymo magistro laipsnį, gimnazijoje keliausi kvalifikaciją, tapau mokytoja metodininke, namuose buvo du maži vaikai. Miegodavau po kelias valandas, savijauta buvo vis prastesnė. Vieną tamsų lapkričio rytą ruošdamasi į darbą dirstelėjau į vietinį laikraštį. Ten pamačiau poezijos konkurso skelbimą ir jis man buvo kaip ženklas. Parašiau eilėraštį, išsiunčiau. Konkursas buvo skirtas visos Lietuvos poetams, tema – eilės apie savo miestą. Užėmiau trečią vietą! Mane pakvietė prisijungti prie vietinės poetų draugijos „Sietynas“. Taip aš pradėjau vėl kurti. Jaučiausi, lyg ilgą laiką būčiau keliavusi dykuma ir staiga suradusi gaivų šaltinį. Tikriausiai, mano siela buvo taip ištroškusi.
Galiausiai supratau, kad nerašymas, ignoruojama kūryba yra kaip akmenėlis bate – paeiti galiu, bet nepatogu, net skausminga.
Buvau motinystės atostogose su trečiu sūnumi, kai nusprendžiau, jog pagaliau atėjo laikas pabandyti parašyti romaną. Parašiau „Būti (su) ragana“ su dideliu užsidegimu, dar neužbaigusi rankraščio gavau leidyklos pasiūlymą ir knyga atsidūrė knygynų lentynose. Nieko nežinojau apie rašytojiško gyvenimo niuansus, nedalyvavau socialiniuose tinkluose. Visai atsitiktinai pamačiau, kad mano romanas – perkamiausių grožinių knygų TOP 1!
Pradėjau rašyti antrą romaną „Meilėje kaip kare“, grįžau į gimnaziją. Ir jau rugsėjo mėnesį supratau, kad mokytojavimo, darbo toje pačioje darbovietėje, kurioje per dvidešimt metų mažai kas pasikeitė, daugiau neištversiu. Tačiau mesti viską, dėl ko iki tol dirbau, buvo labai baisu. Todėl kreipiausi į psichologą, kad padėtų man žengti šį žingsnį. Esu įsitikinusi, kad susidūrus su sunkia situacija reikia nesidrovėti kreiptis pagalbos. Tačiau su tuo psichologu dar gerai pasiginčijau, kad mano svajonė tapti rašytoja – nerimta.😊
Dabar su šeima gyvenu tame pačiame mano vaikystės vaismedžių sode, apjuostame senais vienuolyno stulpeliais. Savo dienas skiriu sūnums, vyrui, dviem katėms ir, žinoma, kūrybai.
Skaitykite spaudoje:
