Aivi. Aštunta dalis

Aštunto rudens penktadienio kokteilis – Long Island Ice Tea

Motociklas riaumojo ir šokčiojo smėlėtu eglyno keliuku, toldamas nuo rūkstančios Ivonos sodybos, ir Ivona tvirčiau apsikabino Herkų. Net džiaugėsi, kad turi priežastį jį apsikabinti. Šią akimirką, kaip niekad, jai reikėjo apkabinimo. Herkaus apkabinimo, jos stipraus ir nenuilstančio gelbėtojo.
Ar sekantį kartą grįžusi į sodybą dar ras namą, ar netrukus persekiotojai ir jį sudegins? Tyrėjai pradėjo bylą dėl gaisro, tačiau Ivona buvo tikra, kad tie, kurie iš tiesų dėl jo kalti, nepaliko jokių įkalčių. Tie nusikaltėliai – profesionalai.
Žinoma, Ivona priminė policininkams, kad visai neseniai yra kvietusi pagalbą dėl persekiojimo ir grasinimų. Ir tada, ir dabar jai kilo nemalonus įspūdis, kad policininkai laiko kalta ją pačią.
– Kur jūs įsivėlėte, Ivona? – pilnu įtarimų balsu paklausė griežto veido, neaukštas, dar jaunas, tačiau jau gerokai pražilęs tyrėjas.
– Ar esate apdraudusi sodybą nuo nelaimingų atsitikimų? Gaisro? – pasiteiravo kitas.
Suprantama, sodyba buvo apdrausta. Tai padarė dar mama, tvarkydama močiutės reikalus. Visi apdraudžia savo nuosavybę. Tačiau dabar tyrėjai, Ivonai patvirtinus draudimo faktą, susižvalgė.
Po galais.
Ji galėtų pasakyti pavardę žmogaus, kuris dėl visko kaltas. Tačiau neturėjo jokių įrodymų. Su Maksu buvo susitikusi du kartus – jis atvažiavo į sodybą ir pasiūlė ją nupirkti. Antrą kartą jiedu susitiko restorane, kur aptarė pasiūlymą. Vargu ar tai pakankamas pagrindas kaltinti žmogų.
Žilasis tyrėjas klydinėjo akimis nuo Ivonos prie Herkaus, kol tiesiai šviesiai paklausė, kas juos sieja. Išgirdęs, kad jiedu tiesiog draugai, pavartė akimis akivaizdžiai netikėdamas.
Netikėtai Ivona pavirto įtariamąja, moterimi, kurią lydi neaiškūs nutikimai, kuri kelia sumaištį apylinkėse.
Kai daugiau paklausinėta papasakojo, jog pastaraisiais metais daug keliavo po visą pasaulį, niekur nebuvo ilgiau apsistojusi ir tuo metu neturėjo pastovaus darbo, ši istorija pasitikėjimo ja taip pat nepridėjo. Todėl Ivona daug nesiginčijusi sutiko važiuoti su Herkumi.
Jie važiavo tamsiomis miesto gatvėmis. Tik dabar Ivona pasigailėjo, kad jie nevažiuoja automobiliu. Galėtų paprašyti Herkaus, kad nuvežtų ją pas mamą. Dabar turėjo tiesiog laukti, kol jie galiausiai atvažiuos, kur Herkus nori.
Žinoma, jis važiavo į savo namus. Įvairavo į požeminį savo daugiabučio garažą, į savo motociklo stovėjimo vietą ir sustojo. Ivona nušoko dar nespėjus užgesti varikliui ir nusiėmė šalmą.
– Ačiū. – Ištiesė jam šalmą ir jis paėmė, piktai į ją žiūrėdamas. Nejaugi Herkus ant jos pyksta, kaip ir policininkai? Kokioje iškreiptoje visatoje auka visada lieka kalta? – Man daug reiškia, kad atvažiavai ten, kad parvežei. Tikrai. Dabar išsikviesiu taksi. Šiąnakt nakvosiu pas mamą.
– Ivona, nepradėk. – Ji dar niekada nematė jo tokio įsiutusio. – Mes jau mano namuose. Nėra reikalo niekur važiuoti. Nakvosi pas mane.
– Tai blogas sprendimas ir tu tai žinai.
– Ar tikrai? – Jis žengė artyn, agresija sklido iš viso kūno, veido išraiškos, akių. Ivona norėjo atsitraukti, tačiau valios pastangomis save sustabdė. Juk tai Herkus. Jis jos nenuskriaus. Kita vertus, vyras, kurį ji pažinojo anksčiau, niekada nebūdavo toks piktas. Kaip stipriai jis pasikeitė! O gal ji jo tiesiog niekada nepažinojo. – Mano galva, blogas sprendimas yra visada lįsti ten, kur laukia bėda. Ar supranti, ką išgyvenau, kai pamačiau gaisrą? Gaisrinės automobilius, policiją? Nežinojau, ar likai gyva. Sumautą amžinybę, kol nuo miško atvažiavau iki sodybos, nežinojau, ar tu gyva. Ar tau nešovė į galvą man paskambinti?
– Kodėl turėčiau tau skambinti? – ji taip pat pakėlė balsą. Suvokė, kad jiedu šaukia vienas ant kito tuščiame betoniniame garaže. – Juk mudu ne pora!
Herkus nusikeikė, bjauriai, nesivaldydamas.
– Koks, po velnių, skirtumas, pora mes ar ne? Jei ne pora, manai, man nerūpi, ar tu gyva, ar mirusi? – Jis atrodė sukrėstas ir, kažkodėl, pasenęs dešimčia metų. – Ivona, einam pas mane. Šiąnakt aš neužmigsiu, jei nežinosiu, kur tu.
Ji linktelėjo. Pora jiedu ar ne, jai taip pat jo reikėjo.
Jie pakilo liftu į devintą aukštą, kuriame buvo Herkaus butas.
– Nori ko nors išgerti? – paklausė jis, kai jiedu prieškambaryje nusispyrė batus. – Nes aš noriu.
– Ar turi arbatos?
Jis kreivai vyptelėjo.
– Gal aš ir palaidūnas, bet arbatos turiu.
– Gersi su manimi arbatą?
– Žinoma. Pažiūrėkim. – Herkus atidarė virtuvės spintelę ir pradėjo žiūrinėti arbatos pakelius geležinėje dėžutėje, lyg pirmą kartą juos matytų. – English breakfast, žalia, balta. Kokios nori?
– Leisk man. – Ivona priėjo arčiau ir pamaišė spalvingus arbatos pakelius. – Radau! Gersiu vaisinę. O tu?
Ji paėmė arbatinuką, pripylė vandens ir padėjo atgal ant spintelės kaisti. Iš spintelės išėmė du puodelius, į vieną įdėjo savo vaisinę arbatą. Klausiamai pažvelgė į Herkų. Šis spoksojo į ją, lyg ji būtų padariusi kažką netinkamo. Ar jam nepatinka, kad ji šeimininkauja jo virtuvėje? Juk tai tik arbata, dėl Dievo! Žinoma, ji prisimena, kur viskas sudėta pas jį namuose.
– Kokią arbatą gersi tu?
– Long Ailendo, – burbtelėjo Herkus ir nudrožė į svetainę. Užsipylusi savo gėrimą Ivona nusekė jį. Prie gėrimų staliuko Herkus maišė gėrimus savo kokteiliui.
– Iš kur turi tuos arbatos pakelius? Juk žinau, kad jos negeri.
– Kartais geriu.
Ji kilstelėjo antakius. Prieš du metus Herkus griežtai atsisakydavo gerti du gėrimus – pieną ir arbatą. Priremtas jos žvilgsnio vyras gūžtelėjo.
– Negeriu. Bet kartais apsilanko žmonių, kurie geria.
Ar Herkus visą tą arbatinę kolekciją laiko Aistei? O gal jai, Ivonai? Ivona spirgėjo, kaip norėjo paklausti, tačiau vietoje to tik gurkštelėjo karšto gėrimo.
– Papasakok, kas nutiko šiandien, – tyliai paprašė Herkus. Pasiėmė savo gėrimą, atsisėdo ant sofos ir mostelėjo jai prisijungti. Sudvejojusi Ivona įsitaisė tolimiausiame sofos kampe, saugiu atstumu nuo Herkaus.
– Jie buvo sporto klube. Šiandien, prieš gaisrą, buvo atėję į mano darbą, pirmą kartą juos ten mačiau. Bjaurybė Maksas man netgi pamerkė akį.
– Maksas?
– Maksas Grigas. Banditų vadeiva. Tai, kad jis pasirodė, tikriausiai reiškia, kad grasinimai pereis į kitą lygį.
Herkus padėjo savo gėrimą ant stalelio taip ir neparagavęs.
– Nežinau, ką daryti, – sušnibždėjo Ivona.
– O jei parduotum? Galėtum įsigyti studiją mieste. Ar nemanai, kad taip būtų patogiau? Sutvarkyti tą sodybą reikės daug pinigų ir laiko.
Ivona papurtė galvą taip, kad net plaukai per akis šmaukštelėjo.
– Ten tobula vieta. Man, studijai. Nenoriu miesto. Gal tau sunku suprasti, tu beveik kas naktį leidi tam pragariškam savo naktinio klubo triukšme, bet aš taip negalėčiau. Man tavo darbo vieta panaši į pragarą. Per tuos du kelionių metus supratau, kad man reikia gamtos, tylos, ramybės. Galiu turėti savo susikurtą užuovėją, prieglobstį nuo kasdienybės šurmulio, bėgimo ir nerimo ir kitiems bent trumpam jį suteikti. Matau tame prasmę. Sodyba man brangi ir tuo, kad tai mano senelių žemė. Tu turi seserį, tėvus, daugybę pusbrolių ir pusseserių. Aš neturiu nei brolių seserų, nei tėvo. Kiti giminės tolimi, nebendraujame. Sodyba yra mano šaknys, laimingiausi mano gyvenimo prisiminimai. Kaip gali siūlyti, kad ją parduočiau?

Jis ilgokai tylėjo.
– Ivona, ten nesaugu.
– Šitas baisus etapas praeis. Aš įgyvendinsiu savo svajonę ir pamiršiu visa tai, kaip blogą sapną.
– Tu labiausiai užsispyrusi iš visų mano pažįstamų, – puse lūpų šyptelėjo Herkus.
– Aš atkakli ir kryptingai siekiu tikslo, – pataisė Ivona ir išgėrė paskutinius savo arbatos gurkšnius.
– Įdomu.. – pradėjo Herkus, tačiau užsikirto. Stvėrė savo kokteilį ir nugėrė didelį gurkšnį, lyg norėdamas nuplauti kartų neištartų žodžių skonį.
– Kas įdomu?
– Nesvarbu, – sumurmėjo Herkus.
– Man atrodo svarbu.
Jis gūžtelėjo.
– Kas nutiktų, jei tu pradėtum taip atkakliai siekti vyro.
– Niekada nesieksiu vyro, – Ivona pati išgirdo savo balse šaltį ir kategoriškumą.
– Net jei labai mylėtum?
– Net tada.
Herkus žiūrėjo jai į akis ir beveik nekvėpuodamas laukė.
– Mano tėvas paliko mane ir mano mamą, kai man buvo dešimt metų, – Ivona buvo per daug pavargusi, kad sustabdytų save nuo per didelio atvirumo. – Po skyrybų tėvas manęs nelankė, neskambino. Aš žinojau, kur jis dirba – jis buvo draudimo agentas, turėjo ofisą Lazdynų rajone. Po pamokų pati dažnai ten nuvažiuodavau, nuo mokyklos tai buvo tik kelios stotelės autobusu. Pasipuošdavau, tvarkingai susišukuodavau, papasakodavau, kad gavau gerą pažymį, nupiešiau gražų piešinį, kad mokytoja mane pagyrė. Norėjau, kad didžiuotųsi savo dukra ir vėl pradėtų mane lankyti. Bet vieną dieną jis tiesiog griežtai pasakė daugiau neatvažiuoti. Aš jam trukdau dirbti ir jis neturi laiko žiūrėti į mano piešinius. Tegul mano motina žiūri, jam tai jau praeitas etapas. Verkdama išbėgau, jis taip ir leido man išeiti. Daugiau pas jį nevažiavau, o dar po kiek laiko mačiau sėdintį kavinėje su kita moterimi ir panašaus amžiaus kaip aš mergaite. – Ivona ramiai pažvelgė į Herkų. – Aš žinau, kad šitas mėšlas gadina mano santykius su vyrais. Esu kalbėjus apie tai daugybę kartų – su draugėm, su psichologais, su jogos mokytojais. Jau galiu ramiau apie tai galvoti, tačiau pamoka, kad jokios pastangos neprivers vyro likti su tavimi, buvo įrėžta man tiesiai į širdį.
Herkus užsivertė savo stiklinę.
– Ar Long Ailendo šaltos arbatos nereikėtų gerti lėtai? – suraukusi nosį paklausė Ivona ir pakilo nuo sofos. Jautėsi išsekusi, akys lipo. Ši diena nuo pat ryto davė vieną išbandymą po kito. – Ar paskolinsi savo marškinėlius miegui? Nenorėčiau miegoti nuoga.
– Dėl Dievo, Aivi, – sudejavo Herkus. – Liaukis.

Ivona nusiprausė po dušu, ant jai skirto kambario lovos rado juodus Herkaus marškinėlius su kaukole ir baikeriams skirtais užrašais. Pavarčiusi akis apsirengė, palindo po antklode ir užsimerkė.
Po kiek laiko per miegus jautė, kaip į kambarį įeina Herkus, sėda ant lovos ir ilgai į ją žiūri. Ji norėjo paklausti, ko jam reikia, tačiau neturėjo jėgų. Netrukus Herkus pakilo, išėjo iš kambario ir jai pasirodė, kad trinktelėjo laukujės durys. Kadangi po to įsivyravo tyla, ji vėl kietai įmigo.

Rytą Ivoną pažadino pokalbis – Herkaus ir pakeltas jaunos moters balsas. Įšilę, skalbikliu kvepiantys patalai priminė saugų kokoną, tačiau pasitenkinimą sugadino susijaudinęs moteriškas balselis. Ar ten Aistė? Nemalonus jausmas užliejo krūtinę ir ji neištvėrė. Apsirengusi tik Herkaus marškinėliais Ivona išsiropštė ir nutykino balsų link.
Herkų su viešnia rado virtuvėje. Lengva vasariška suknute pasipuošusi šviesiaplaukė nusisukusi krapštėsi su kavos aparatu. Patraukusi aukštą dvigubo stiklo puodelį su jau pagaminta kava su pienu, pakišo kitą puodelį.
– Herkau, tau kaip visada? Juodos?
– Gerai, padaryk, – atsiliepė savo telefoną maigantis Herkus, atsirėmęs šonu į stalviršį prie šeimininkaujančios merginos. Herkaus paakyje ir ant smakro švietė mėlynės, o telefoną laikančios rankos krumpliai buvo nubrozdinti. Ivona aiktelėjo. Kada jis spėjo apsidaužyti?
Išgirdęs garsą tarpduryje, pakėlė galvą ir susidūrė akimis su Ivona. Perliejo tik marškinėliais pridengtą figūrą, po kuriais aiškiai nebuvo liemenėles, ilgas nuogas kojas, basas pėdas, išsitaršiusius plaukus. Herkus pašaipiai šyptelėjo.
– Ivona, ar tu prisimeni…
Šviesiaplaukė staigiai atsisuko. Buvo akivaizdu, kad Ivonos buvimas šiuose namuose ją kaip reikiant supykdė.
– Ką ji čia veikia?
– Sveika, Rugile, – truputį nustebinta ledinio tono pasisveikino Ivona su Herkaus seserimi. Prieš dvejus metus jai draugaujant su Herkumi, ji nedaug matėsi su Rugile, bet jų pokalbiai visada buvo draugiški. Kokia širšė jai šiandien įkando?
– Ivona, ar stabtelėjai pasilabinti tarp savo šventų kelionių? Kur dabar keliausi? O, kur kas svarbiau – kada išvažiuoji? Tikiuosi, šį kartą, visam laikui?
– Rugile, baik, – sudraudė Herkus. – Nesikišk į mano asmeninį gyvenimą.
Rugilė piktai atsisuko į brolį.
– Aš prisimenu, kaip vieną kartą tu rėkei ant manęs už tai, kad laiku nepasipasakojau tau ir neleidau įsikišti į savo asmeninį gyvenimą!
– Nelygink, tu tada gulėjai ligoninėje sumušta! – ir jau tyliau pridūrė. – Ir aš nerėkiau. Tiesiog buvau susijaudinęs, kai pamačiau, kokios tu būklės.
– Taip, tada mane sumušė mano vyras, sumušė taip, kad atsidūriau ligoninėje. Velniškai gėlė mėlynes ir lūžusį šonkaulį. O dabar tave matau apdaužytą. Bet, žinai, Herkau, kas tada buvo blogiau už žaizdas? – ji kreipėsi į Herkų, bet žiūrėjo į Ivoną. – Sudužusią širdį skaudėjo labiausiai.
– Rugile, man labai gaila, – pradėjo Ivona, nuoširdžiai apgailestaudama dėl to, ką tokiai trapiai ir mielai merginai teko išgyventi.
– Rugile, pakaks. – pertraukė ją Herkus, jo veidas buvo toks piktas, kad net numylėtinė jaunėlė sesutė suprato, kad nereikia jo toliau spausti.
– Saugok save, broli, – pasidavė Rugilė, pabučiavo Herkų į skruostą ir, nė negurkštelėjusi savo kavos, pasuko link durų. Tik prieš išeidama stabtelėjo ir atsigręžė į Ivoną. Jos veidu nubėgo pyktis ir nerimas. – Viso, Ivona.