Aivi. Trylikta dalis

Trylikto rudens penktadienio kokteilis – The Lost World

Kai Herkus pamatė, ką slėpė Ivonos medalionas, jo veidas įgavo tokią nuožmią išraišką, kad Ivona išsigando.
– Herkau… – pradėjo ji, bet jis rankos mostu ją sustabdė. Po kelių akimirkų susitvardė ir nežiūrėdamas į ją nusikabino švarką nuo kabliuko ant sienos.
– Parvešiu tave namo.
– Išsikviesiu taksi.
Jis staigiai į ją atsisuko.
– Aš parvešiu, – pakartojo švelniai, tačiau akys žėrėjo neapykanta.
Paskambinęs Herkus paprašė, kad į jo kabinetą atneštų Ivonos drabužius ir paliko ją persirengti.
Daugiau neištarė jai nė žodžio, važiuojant automobilyje buvo tylu, Herkus net neįjungė muzikos. Jis atrodė taip paskendęs mintyse, kad sustojęs prie Ivonos mamos buto neatsakė į jos atsisveikinimą. Tiesa, palaukė automobilyje, kol ji įėjo į laiptinę ir tik tada nuvažiavo.
Ivona džiaugėsi, kad namuose nieko nėra, vakaro įvykiai ją sukrėtė. Atsirakino duris, įėjo nedegdama šviesos ir atsirėmė koridoriuje į sieną. Trūkčiojančiai atsiduso.
– Nuo dabar viskas bus tik blogiau, – pasigirdo ramus vyriškas balsas ir Ivona klyktelėjo. Paskubomis pradėjo spaudyti šviesos jungtuką. Jis neveikė. Pavėluotai griebė už lauko durų rankenos, tačiau Maksas prispaudė jas delnu.
– Tavo mama – miela moteris. Tikiuosi, Norvegijoje jai seksis gerai. Trumsė – gražus miestas.
– Palik mano mamą ramybėje! – iškošė Ivona. – Ar tikrai pasaulyje nėra kito sumauto žemės sklypo, kurį galėtum nusipirkti be tokių bėdų? Kiek laiko sugaišti be tikslo mane sekiodamas.
– Nepasakyčiau, kad be tikslo, – maloniai ištarė Maksas. – Dabar tai principo reikalas ir liečia ne tik tave ir mane, širdele.
– Tu ligonis.
– Tik nemetu darbo pusiaukelėje, net jei susiduriu su sunkumais. Taip mane išauklėjo, – Maksas palinko artyn ir perbraukė pirštu jai per skruostą. – Ar patiko vakarėlis? Kitą kartą gal drąsiau prisijungsi prie linksmybių? – jis nusijuokė iš savo pokšto. – Iki greito pasimatymo, širdele.
Ir Maksas lyg niekur nieko išėjo pro duris.

– – –

Ji nemiegojo visą naktį. Maksas parodė, ką gali padaryti. Ivonai neatrodė, kad jis tik gąsdina. Daržinė jau sudegė. Dabar tas nusikaltėlis nusitaikė į Ivonai brangius žmones. Jis gali įeiti į jos mamos butą kada panorėjęs. Praeitą vakarą žinojo, kad Ivona bus viena. Dar šiurpiau, kad žinojo, į kokį miestą išsikelia jos mama. Kad iš viso žino, jog mama ruošiasi važiuoti į Norvegiją.
Maksas žino apie Herkų ir Rugilę, greičiausiai, apie Diletą ir Lilianą taip pat.
Principo reikalas.
Jis nesustos.
Rytas išaušo apniukęs, Ivona klaidžiojo tuščiame bute. Sulig kiekviena minute ji vis labiau nerimo.
Maksui atrodo, kad dėl to žemės gabalėlio verta rizikuoti, daryti nusikaltimus. Ar jai taip pat atrodo, kad ta vieta verta kovos, kuri pastatys į pavojų artimus žmones? Gal nuosava jogos studija nėra jos kelias, jei susiduria su tokiu pasipriešinimu? Gal tiesiog nelemta? Mama išvažiuoja į Norvegiją, senelių nebėra. Kas ją laiko Lietuvoje?
Jos mintys nuklydo prie Herkaus. Jis atėjo išgelbėti ją iš Makso, taip rūpestingai tvarkė nedidelę jos žaizdelę. Kai glostė ir bučiavo ją, jo rankos truputį virpėjo. Tačiau kai parodė jam, kad medalione slėpė pinigus, Herkaus akyse kažkas užgeso. Ir dėl to Ivonai šį rytą plyšo širdis. Jo žvilgsnis, veidas… Jis atrodė taip, lyg tai ji būtų jį išdavusi.
Lyg dar būtų turėjęs vilties dėl jų santykių, tačiau po medaliono tos vilties nebeliko. Tikriausiai jis daugiau pas ją nevažiuos. Kodėl jai taip skaudu? Juk seniai apsisprendė, kad tarp jųdviejų nieko negali būti. Jie pernelyg skirtingi.

Ką jai daryti su tuo sumautu sklypu?

Nerasdama atsakymų ir negalėdama likti mamos bute pasidavė troškimui važiuoti namo. Tai yra, į sodybą. Ten, kur vaikystėje jautėsi saugiausiai, kur pastarąjį mėnesį statė svajonių pilis.
Kaip atrodo dabar jos sodyba? Jos namai? Galvoje iškilo juoda plynė daržinės vietoje, dūmų kvapas, visur šlapi suodžiai. Na ir kas, kad šiek tiek krapnoja, oras nėra labai šaltas, o pasivažinėjus galbūt ir nerimas atlėgs. Ji stvėrė savo kuprinę, įsispyrė į sportinius batus ir bėgte nubėgo laiptais žemyn.
Kol privažiavo savo miškelį, lietus jau gerokai įsismarkavo. Ivona sustojo ir iš dviračio krepšio išsitraukė neperšlampantį apsiaustą. Norėjo parašyti mamai žinutę, paklausti, ar viskas gerai, ar smagiai svečiuojasi, kada planuoja grįžti, tačiau nutarė, kad padarys tai įėjusi į namą. Juk nė nenutuokia, ar jos telefonas yra atsparus vandeniui. Veikiausiai ne, juk nebuvo labai brangus. Lietus nebuvo šaltas, tačiau itin smarkus. Atitiko jos nuotaiką. Ivona pasidavė silpnumui ir leido ašaroms susimaišyti su lietaus lašais.
Du metus klajodama po pasaulį pavojingomis vietomis nejautė tiek nerimo, kaip dabar.

Ivona pastatė dviratį prie namo sienos ir patraukė prie daržinės, tiksliau vietos, kur anksčiau buvo senas suklypęs medinis pastatas. Jis sudegė visiškai, senos lentos buvo perdžiūvusios per karštą vasarą, iš dalies todėl ir neuždegė netoliese buvusių pastatų ir miško, nes viskas baigėsi labai greitai. Dabar smarkus lietus plovė pelenus, taškėsi juodais burbulais, o išdžiūvusi žemė godžiai juos traukė į save, taip pasimaitindama.
Nė viename ašrame, kur geriausi pasaulio jogos mokytojai aiškino apie būties trapumą ir būtinybę neprisirišti, ji nepajuto to taip aiškiai. Tie banditai nuolat slampinėjo aplinkui jos medinį namelį rūkydami. Jie galėjo susidoroti su ja akies mirksniu, ji būtų sudegusi kartu su namu niekam nespėjus nė sureaguoti.
Nesiliaudama galvoti apie sprendimą, kurį turėjo priimti, Ivona įėjo vidun, numetė varvantį apsiaustą ant suolelio prie durų ir papurtė savo raudonas garbanas lyg šuo.
Ir sustingo, akies krašteliu pastebėjusi už prieškambario spintos užsiglaudusį siluetą. Vieną iš trijulės, kuri ją persekiojo.
Ji sukosi sprukti į lauką. Supratęs, kad jį pastebėjo, vyras žengė tarp jos ir lauko durų, o Ivona nesąmoningai giliai įkvėpė pasiruošdama klyksmui.
Keturiasdešimtmetis barzdočius papurtė galvą ir pacakcėjo liežuviu.
– Neverta, gražuole, niekas tavęs negirdės, pataupyk jėgas. Tau jų dar prireiks, – pašaipiai ištarė žemu, nuo rūkymo gergždinčiu balsu.
Mergina vos suprato žodžius per garsų savo širdies plakimą. Po pirmos išgąsčio akimirkos nutirpęs kūnas pajuto adrenalino antplūdį ir ji puolė link virtuvės, ketindama sprukti per galines duris. Ir vos neįsirėžė į antrąjį persekiotoją, liesąjį atlėpausį, pasirodžiusį virtuvės tarpduryje ir kareivišku atlenkiamuoju peiliu pjaunantį didelį raudonšonį obuolį iš Ivonos sodo. Atsipjovęs dosnų kąsnį vyras ramiai įsimetė jį į burną ir ėmė pačepsėdamas triaukšti. Tačiau Ivona nežiūrėjo į jo burną. Ji spoksojo į peilį. Šveicarišką, aštrų, tokį, kuris tarnauja visą gyvenimą ir yra itin mėgstamas medžiotojų.
Atplėšusi žvilgsnį nuo žvilgančios, obuolio sulčių rasa pasidengusios geležtės Ivona metėsi į svetainę, tačiau ten pasirodė trečiasis, žudiko akimis, stipriose rankose smalsiai tampantis raudoną guminę juostą, kurią Ivona kartais naudodavo mankštintis.
Ji buvo apsupta.
Vyrai nesivaipė ir nelaidė gašlių juokelių, kaip darydavo būdami lauke. Jie buvo susitelkę, rimti, netgi bejausmiai, lyg pasiruošę atsiriboti nuo to, kas čia tuoj įvyks. Šie vyrai dabar buvo darbe. Tik barzdočius nužiūrinėjo ją nuo galvos iki kojų, čiupinėdamas ir grabaliodamas akimis, su kreiva šypsenėle lūpose. Tvarkingasis, su gumine juosta rankose, atrodė nusiteikęs pasimėgauti aukos baime. Pasipriešinimu. Kančia.
– Štai ir mūsų pasimatymas, gražuole, – šiurkščiu pirštu barzdočius perbraukė per skruostą, kaklą, apsuko aplink krūtį. – Pasikalbėkime.
Ivona greitai nusisuko, norėdama išvengti prisilietimo ir vyras gašliai nusijuokė. Stvėrė ją į glėbį iš už nugaros, prispausdamas jos rankas prie šonų
Pro lietaus ir vėjo šniokštimą lauke pasigirdo automobilio durelių trinktelėjimas ir trys vyrai viduje įsitempė.
– Atrodo, mūsų baliuje bus dar vienas svečias, – sumurmėjo liesasis ir tvirčiau suspaudė peilį rankoje.
Trumpam šmėstelėjo mintis, kad tai Herkus atvažiavo. Tačiau Herkus vairuoja garsiai kriokiantį motociklą. Automobilį, kurio nesigirdi, vairuoja kitas žmogus.
– Sveika, širdele, – maloniai pasisveikino Maksas, nusitraukdamas garsios firmos striukės gobtuvą nuo galvos. – Tikiuosi, vertini, kad dėl tavęs gaištame tiek laiko. Tačiau ši privilegija baigėsi. Tavo labui tikiuosi, kad mes greitai susitarsime ir galėsime visi grįžti prie savo reikalų. Jei nori dar patempti gumą, nieko tokio. Mano vyrukai moka išradingai įkalbinėti ir jiems tai patinka. Tavo valia rinktis. Aš mieliau paskubėčiau, turiu susitikimą su verslo partneriu, noriu pranešti jam geras naujienas.
Ir šyptelėjo, lyg pasakęs gerą juokelį.
– Šita raudonplaukė juk yra jogos mokytoja? Įsivaizduojat, ką galėtų parodyti lovoje gražiai paprašyta? – Ivona jautė, kaip nuo juoko sukretėjo ją laikančio vyro krūtinė ir tada nustėrusi pajuto, kaip liesojo bandito peilio galiukas švelniai perbraukia jai skruostą, neįbrėždamas, tik grasindamas. Barzdočius sumurkė jai į ausį: – Kaip manai, pupa, gal susitarsim? Būtų gaila sugadinti tokį dailų veidelį.

– – –

Ivona žvelgė pro trobelės langą. Lietus jau liovėsi, tačiau diena vis dar buvo apniukusi. Viduje tvyrojo tyla, o kambariai atrodė pilki, švininis sunkus dangus prislopino spalvas lyg nespalvotoje nuotraukoje. Ji nežinojo, kiek laiko taip stovi nejudėdama ir žiūri į kiemą, lyg vaiduoklis, kuris, taip ir nesupratęs, kad numirė, lyg niekur nieko gyvena toliau, įstrigęs kažkurioje tarpinėje dimensijoje tarp šio ir anapusinio pasaulių. Galėtų taip stovėti valandų valandas, metų metus. Tada jai niekur nereikėtų kraustytis. Gal net susitiktų savo senelius ir jie gyventų kartu, kaip jos vaikystėje
Tada ji nesijaustų taip juos nuvylusi.
Maksas su savo gauja išvažiavo jau senokai. Išgirdusi nuburzgiančius automobilius (trijulės voksvagenas buvo paslėptas už krūmų) Ivona prišoko prie lango, kad įsitikintų, kad jie visi tikrai išsinešdino, ir nuo tada stovi čia sustingusi.
Ji pasidavė. Vos tik ji pažadėjo parduoti savo sodybą su visa jai priklausančia žeme, Maksas liepė savo sėbrams nekišti prie jos nagų. Įsiaudrinę laukdami pasaloje ir sučiupę auką, vyrai atrodė nusivylę. Ivonai pasirodė, kad jiems prireikė nemažų pastangų susitvardyti ir ją paleisti. Kaip bebūtų keista, atrodė, jog jie bijo Makso. Nors trys jos persekiotojai aiškiai gyveno ne toje įstatymo pusėje, buvo augaloti, raumeningi, su tatuiruotėmis ir randais, pasakojančiais apie neramų ir spalvingą gyvenimą, o Maksas atrodė miesto berniukas saldainiukas, vis dėlto, jis buvo bosas. Maksui nerūpėjo pasismaginti su Ivona. Tai buvo tik verslas, kai kas tūkstančius kartų vertingiau ir svarbiau už akimirkos malonumą su kažkokia mergše. Vos tik Ivona pasižadėjo šiandien pat susitikti pas notarą ir pasirašyti dokumentus, Maksas prarado susidomėjimą ja ir bauginimo žaidimu. Tik paskutinį kartą įspėjo:
– Jei sugalvosi mane išdurti, gražu nebus. Švelnūs žaidimai baigėsi. Viskas taip ilgai užsitęsė tik todėl, kad aš turėjau kitų reikalų, o ir mano partneriui atrodė smagu visa tai stebėti. Bet dabar viskas baigta. Jei nepasirodysi pas notarą…
Ivona neplanavo išdurti Makso. Apsisprendė parduoti tą akimirką, kai Makso automobilis įsuko į sodybos kiemą. Suvokė, kad rizikuoja ne tik savimi, bet ir mama, draugėmis, Herkum. Kaip ji galėjo būti tokia užsispyrusi savanaudė, dėl ko? Dėl sodybos? Juk tai tik vieta. Pasaulyje galima rasti daugybę tinkamų vietų. Kodėl ji iš karto to nematė, nesuprato? Jautėsi nuvylusi savo senelius ne todėl, kad parduos sodybą. Todėl, kad taip ilgai nesuprato svarbiausios gyvenimo tiesos. Netgi po visų savo dvasinių paieškų. Buvo taip lengva savanoriauti, padėti vargstantiems ir sergantiems. Ji manė, kad tai jau yra tai – ji myli visus žmones lyg artimuosius. O kai gyvenimas pateikė išbandymą su artimiausiais, ji neišlaikė.

Kartais Visatos ženklai būna ne subtilios užuominos, o kūjo smūgis per pakaušį, niūriai mąstė Ivona.
Ji ieškojo atsakymo sodyboje ir jį gavo, garsų ir aiškų. Rami, beveik abejinga grįžo dviračiu į miestą, nusiprausė, persirengė. Mama jau buvo sugrįžusi iš Kauno ir jos trumpai pasikalbėjo.
– Ar viskas gerai? – mama atidžiai nužiūrinėjo dukrą. – Atrodai liūdna.
– Viskas gerai, – puse lūpų šyptelėjo Ivona. – Tik truputį pavargusi.
– Tu per daug dirbi, – susirūpino mama. – Peršlapai šiandien, nesusirk.
– Ką tu, – jau nuoširdžiau nusišypsojo Ivona. – Aš darbe kaip tik atsigaunu. Dabar išgersiu arbatos ir viskas bus gerai.
Ir pasidavusi spontaniškam jausmui, stipriai apkabino mamą.
– Aš tave myliu, mama. Pasiilgsiu.

– – –

Notaro kabinete Ivona nustebo, kai vietoje Makso jai prisistatė solidus vyriškis, akivaizdžiai kasdien vilkintis kostiumą. Pirkėjo įgaliotas atstovas.
Ivona neskaitė dokumentų. Netgi neklausė, kai notaras juos skaitė. Girdėjo tik sumą, kurią jai sumokės, kaip bebūtų keista, tačiau suma visiškai atitiko rinkos kainą. Tikriausiai Maksas nenorėjo, kad liktų akivaizdus apgaulės įrodymas. Kaip pirkėjas buvo įvardinta įmonė, kurios Ivona nebuvo anksčiau girdėjusi.
Nusvirusiais pečiais Ivona pakilo iš kėdės ir pasuko link durų. Ponas Atstovas prišokęs paslaugiai atidarė duris ir nusekė paskui.
– Panele Ivona, – pašaukė vyriškis ir mergina pakėlė apsiniaukusias akis. Ko jam dar reikia?! – buvo malonu tvarkyti su jumis reikalus. Iki pasimatymo.
Vyras šypsojosi malonia dalykine šypsena ir Ivona įsiuto. Jis elgiasi taip, lyg tai, kas šiandien įvyko, būtų normalu. Lyg jos nebūtų kelias savaites terorizavę, bauginę, netgi sukėlę gaisrą. Lyg net šiandien ryte nebūtų grasinę susidorojimu.
– Man tikrai nebuvo malonu, – sušnypštė ji. – Kaip sąžinė leidžia jums naktimis miegoti?
Vyro šypsena dingo, jis atrodė kiek sutrikęs.
– Nesuprantu, apie ką kalbate. Atsižvelgiant į visas sąlygas, mūsų pasiūlymas buvo labai dosnus.
– Kalbu apie tai, kad jūs ir jūsų viršininkas esate nusikaltėliai! – Ivona pakėlė balsą ir ponas Atstovas nejaukiai apsidairė.
– Mano viršininkas, ponas Lauras, yra padorus verslininkas. Pateikė jums savo pasiūlymą ir jūs sutikote. Kas negerai? – buvo akivaizdu, kad vyras ima prarasti kantrybę, laikydamas ją neadekvačiai besielgiančia isteriška moteriške.
Ivona nustėro.
– Ką jūs pasakėte? Lauras?
– Taip, Herkus Lauras. Jo įmonė įsigijo jūsų sodybą.
Mintys ėmė viesulu suktis Ivonos galvoje, bandydamos suprasti, ką reiškia ši naujiena.
– Aš maniau, kad pirkėjas – Maksas Grigas, – sumurmėjo ji, stengdamasi susivokti.
– Ne, panele. Ponas Grigas yra Lauro verslo partneris, jie drauge įkūrė keletą didelių pramogų centrų. Tačiau įmonė, nupirkusi jūsų sodybą, priklauso tik Herkui.
Pamatęs staiga išbalusį merginos veidą ir virpančias lūpas vyras skubėjo atsisveikinti, kol šiai neprasidėjo isterijos priepuolis.

– – –

Jei vėliau būtų turėjusi papasakoti, kaip atsidūrė prie Herkaus naktinio klubo Samba durų, Ivona niekaip nebūtų sugebėjusi to padaryti. Ji nematė, kur eina, nepastebėjo, kas vyksta aplink. Vienas Dievas težino, kaip sugebėjo pereiti visas judrias sankryžas. Greičiausiai, išlikimo instinktas atlaiko net ir didelius sukrėtimus.
Netoli Vokiečių gatvės esančioje siauroje gatvelėje įsikūręs klubas buvo populiarus jau ne vienerius metus. Ivona pirmą kartą čia lankėsi prieš du su puse metų, kai šventė dvidešimt penktąjį Lilianos gimtadienį. Tada pirmą kartą susitiko Herkų, buvusį Lilianos boso, dabar sutuoktinio, bendramokslį. Ar tikrai taip neseniai?
Dabar gatvelė buvo rami, prie durų dar nesibūriavo ryškiai išsidažiusios merginos, avinčios aukštakulniais, ar vyrukai, plaukų želė pagalba suformavę blogų berniukų šukuosenas ir apsirengę baltais marškinėliais. Dar buvo per anksti, klubas nedirbo.
Sutrikusi Ivona paklebeno rankeną. Durys atsidarė!
Ji įėjo į tuščią klubą. Ne visai tuščią. Prie didžiulio baro tvarkėsi du barmenai, vaikinas ir mergina, o ant viduryje patalpos esančios scenos šoko mergina, dėvinti pilkais laisvais treningais.
Mergina prie baro pakėlė akis į Ivoną.
– Klubas dar nedirba, – mestelėjo. Tada apsidairė susiraukusi ir suriko: – Kas, po galais, paliko atrakintas duris?
– Žinau, – atsakė Ivona, tačiau vis tiek priėjo prie baro, atsisėdo ant aukštos kėdės. – Aš… noriu pasikalbėti su Herkum.
Vaikinas išsitraukė telefoną ir pradėjo rašyti žinutę, o mergina supratingai nužvelgė ištįsusį Ivonos veidą.
– Ko nors gersi?
Vandens, norėjo sakyti ji, tačiau jos žvilgsnis užkliuvo už didelės juodos lentos šone baro, ant kurio kreida buvo surašyti gėrimai. Ji spoksojo į patį pirmąjį, negalėdama atitraukti akių.
– The Lost World, – perskaitė.
– Ok, – murmtelėjo barmenė ir nusisuko plakti kokteilio.
– Ivona.
Ji sustingo. Herkus stovėjo priešais ją. Ji skaudžiai nurijo seiles, negalėdama suvokti jo išdavystės.
– Ar sutrukdžiau atšvęsti su partneriu? Maksas minėjo, kad ruošiatės susitikti.
– Viskas yra ne taip.
– Kokia aš kvailė, – sumurmėjo ji. – Tai buvo taip akivaizdu. Pasakyk, Herkau, ar dabar jau pakankamai atkeršijai už tai, kad nutraukiau mūsų santykius prieš du metus?
– Aš tau nekeršijau. Padariau tai dėl tavęs.
– Dėl mano pačios gerovės privertei pereiti pragarą?
– Einam į mano kabinetą. Aš tau viską paaiškinsiu, – jis apsidairė, aiškiai nenorėdamas prie liudininkų apie tai kalbėti.
– Kai ką galim ir čia išsiaiškinti. Pavyzdžiui, ar Maksas yra tavo verslo partneris?
– Taip, bet…
– Ir tu nuo pat pradžių žinojai, kas vyksta ir galėjai sustabdyti?
Barmenė padėjo ant baro prie Ivonos laimo spalvos kokteilį.
– The Lost World, – pasakė ir išėjo, suprasdama, kad vyksta pokalbis, kuriam reikia privatumo.
Ivona staiga pasijuto smarkiai ištroškusi. Kokteilis atrodė toks gaivus, šaltas. Ivona paėmė jį ir vos atsispyrė norui priglausti vėsų stiklą prie degančios kaktos.
– Tu negeri alkoholio, – įspėjo Herkus.
Todėl ji užsivertė taurę ir išgėrė vienu atsikvėpimu.
– Aivi, leisk man viską paaiškinti.
– Nevadink manęs taip.
Urgzdamas jis perbraukė abiem rankom sau per plaukus, tada atsistojo priešais ją. Jei Ivona nežinotų geriau, atrodytų, kad jis kankinasi.
– Aš tave myliu!
Bet Ivona žinojo geriau. Jie buvo kartu beveik mėnesį ir visą tą laiką jis kuo bjauriausiai melavo jai į akis.
– Įdomu, kaip tada su manim elgtumeisi, jei nekęstum? – švelniai paklausė. – Paklausčiau, kaip po visko gali ramiai miegoti, tačiau dirbant tokį darbą, daug miegoti nereikia, tiesa? – Ji su pasibjaurėjimu apsidairė. – Linkiu tau ir tavo nusikaltėliams draugužiams gerai pašėlti šiąnakt. Dar vienas pavykęs sandoris, dar vienas linksmybių lizdas bus atidarytas ateityje. – Ji įsmeigė į jį ledinį žvilgsnį. – Aš stengsiuosi daugiau tavęs nesusitiksi, tikiuosi, tu padarysi man tokią pačią paslaugą.
Jo akyse užsiplieskė plieninis pyktis.
– Ką gi, viską išsakei labai aiškiai. Nedrįstu daugiau tavęs sulaikyti savo purvinoje draugijoje.

– – –
Kai Ivona išėjo iš Sambos, suskambo jos telefonas.
Jonas, sporto klubo savininkas. Suvokimas smogė lyg kumščiu į saulės rezginį, jai užėmė kvapą.
– Kla..klausau.
– Kur, po velniais, tu esi? Dvidešimt žmonių tavęs laukia jau penkiolika minučių.