Aivi. Vienuolikta dalis

Vienuolikto rudens penktadienio kokteilis – Godfather

Aukštakulnių kaukšėjimas dusliai aidėjo žemuose požemių koridoriuose. Ivona bėgo, nors suprato, kad tai beviltiška. Tai tik instinktyvus impulsas, kuris, greičiausiai, dar labiau paskatins nusikaltėlį. Argi yra vilties ištrūkti tokioje uždaroje vietoje, juo labiau apsimovus tais kvailais aukštakulniais? Aukštakulniais, kurie netgi ne jos. Ar tai buvo plano dalis, norint ją sulėtinti?

Ji beveik tikėjosi, kad bus tučtuojau sučiupta, tačiau Maksas neskubėjo. Jis netgi nebėgo, tik ėjo greitu žingsniu. Ji stabtelėjo, atsigręžė. Gal be reikalo supanikavo? Tačiau pamačiusi vyro rankoje peilį ir ryžtingus, nors ir nelabai skubius žingsnius jos link, tyliai aiktelėjo. Maksas elgėsi taip, lyg ji neturėtų kur pasprukti. Lyg jos lauktų akligatvis. Lyg jam ir reikėtų, kad ji nubėgtų toliau nuo raudonųjų koridorių, kuriuose buvo daugiau žmonių. Ji paskubom nusispyrė batelius. Basomis galės bėgti greičiau ir kulniukų kaukšėjimas neišduos, į kurią pusę ji pasuko.

– Bėk, širdele, – Makso balsas nuaidėjo tuneliais. Jų ir čia buvo daug, jie šakojosi į visas puses, kai kur sienose buvo nedideli akmeniniais kambariukai. Ir šie tuneliai buvo blausiai apšviesti prie posūkių. Kas čia per vieta, po galais?

– Man patinka vytis. Suteik man malonumo. O kai tave sugausiu, būk gerutė, kovok.

Jos basos bėdos iš karto pajuto stingdantį drėgnų akmenų šaltį. Ivona griebė batelius į rankas ir nubėgo tolyn. Ji tikrai ketino kovoti. Šiuose tuščiuose tuneliuose jos vienintelis ginklas – smaili aukštakulnių kulniukai.

Ji suko tuneliais per daug negalvodama į kurią pusę. Baiminosi, kad gali tiesiog bėgioti ratu arba pasukti tiesiai Maksui į rankas.

Bėgdama slystelėjo ant šlapio akmens ir išsigandusi griebėsi už sienos. Požemiuose buvo drėgna, kondensatas rinkosi ant lubų ir lašėjo žemyn, kai kur padarydamas nedideles balutes. Reikėjo jų saugotis. Slystelėjimas ją sulėtino kelioms sekundėms ir Ivona vėl atsigręžė. Makso nematė. Net negirdėjo žingsnių. Ar jis atsiliko, ar tai vėl kažkoks iškrypęs žaidimas? Gal jis nori tik pagąsdinti?

Ivona nebuvo tuo tikra ir vėl nubėgo pirmyn, džiaugdamasi, kad jos žingsniai dabar beveik begarsiai. Jei čia tiek tunelių išsišakojimų, vadinasi, išėjimų daugiau, nei vienas. Ji ištrūks iš šitos pragariškos vietos.

– Ivona, kur tu? – prodainiu ištarti žodžiai nuskambėjo visai netoli. – Ar dar nepavargai, širdele?

Shit! Ji galvojo, kad jau toliau nuo jo paspruko. Vėl puolė bėgti. Dar vienas išsišakojimas. Į kairę ar į dešinę? Pasuko į dešinę, tada vėl į dešinę. Ir atsimušė juodu kostiumu apsirengusį vyrą. Stiprios rankos sugriebė ją geležiniu žiedu ir pradėjo tempti tolyn. Ivona iškėlė rankas jam už nugaros, pasirengusi susmeigti batelių kulniukus jam į inkstus.

– Ššš, čia aš, – sukuždėjo vyras. – Herkus.

Ivona suglebo jo rankose ir leidosi nutempiama į netoliese esantį kambariuką. Tai buvo nedidelė pailga patalpėlė be durų. Herkus prispaudė ją prie šoninės sienos, jo juodas kostiumas paslėpė juos abu šešėliuose.

– Tyliai, – sukuždėjo Herkus jai į ausį. Viena alkūne jis atsirėmė prie jos galvos, kita siektelėjo kelnių diržo, tyliai klaktelėjo sagtelė.

Pistoletas! Herkus vėl buvo ginkluotas. Kur, po galais, jis įsivėlęs? Dar didesnis klausimas, kur įsivėlė ji.

Netoliese asigirdo žingsniai.

– Ivona, – vėl prodainiu ištarė Maksas netoliese. Sustojo, įsiklausė. Ivona įsikniaubė į Herkaus krūtinę, kad nesigirdėtų jos trūkčiojančio kvėpavimo. – Tu nepabėgsi. Pažaidėm ir užteks, – vėl tyla, lyg Maksas klausytųsi. Ivona girdėjo, kaip netoliese nuo lubų laša vandens lašiukai. Staiga Maksas nusikeikė ir greitu žingsniu nuėjo į priekį. Pasukęs už kampo, vėl sustojo klausydamasis. Nieko neišgirdęs nubėgo tolyn.

Po kiek laiko Herkus atsitraukė nuo Ivonos.

– Einam iš čia, – patyliukais pasakė.

– Kaip tu?… – kaip čia atsiradai, Ivona norėjo paklausti, tačiau sustabdė save. Tam dar bus laiko.

Ji turėjo tiek klausimų, kuriems buvo ne laikas. Ar jis tikrai žino kelią per šiuos tunelius? Greičiausiai, juk jie nusidriekę po jo klubu. Kam reikia klubo, po kuriuo paslaptingi tuneliai? Kaip čia atsirado Maksas? Iš kur Herkus žinojo, kad reikia ją gelbėti?

Paėmęs Ivoną už rankos Herkus pasuko priešinga kryptimi, nei nuėjo Maksas. Jo žingsniai buvo tylūs, greiti ir užtikrinti.

– Ai! – pusbalsiu sudejavo Ivona ir kluptelėjo. Aštrus skausmas pervėrė padą.

– Kas? – Herkus atsisuko ir supratęs, kas atsitiko, atrėmė Ivoną nugara į sieną. – Parodyk.

Ji pakėlė koją, Herkus pritūpė šalia. Padas buvo purvinas ir šaltas, ryškus kontrastas su šiltomis Herkaus rankomis. Vėl skaudžiai smilgtelėjo ir Ivona vos sulaikė aimaną.

– Vinis. – Herkus ištiesė jai parodyti nedidelę ploną vinį, kurią ištraukė iš jos pado. – Ar dar kažkur susižeidei? Nematau patamsyje.

Ji papurtė galvą ir Herkus atsistojo.

– Einam iš čia, – paprašė Ivona. Kuo greičiau iš šitos vietos. Maksas dar vaikšto kažkur netoliese, bet kurią akimirką gali išnirti iš už tamsaus kampo.

– Tu negali eiti.

– Galiu! – ką reiškia pradurtas padas palyginus su nenuspėjamu nusikaltėliu, kuris šlaistosi kažkur netoliese.

– Negali. Ateik pas mane, – jis ištiesė rankas.

– Nekvailiok! Negali manęs nešti.

– Žinoma galiu. Ar tikrai nori stovėti čia ir ginčytis? – jis įsikišo pistoletą į dėklą nepermaldaujamu veidu. Jeigu Herkus laikys ją ant rankų, jie abu bus pažeidžiami.

Tačiau ilgiau čia stoviniuoti ir ginčytis ji tikrai nenorėjo.

– Aš galiu… – ji pažvelgė į jo pečius ir jis suprato. Tikriausiai tai buvo prastas momentas prisiminti, kaip dažnai anksčiau jie suprasdavo vienas kitą iš pusės žodžio.

– Eikš, beždžionėle, – šyptelėjo jis, tvirčiau atsistodamas. Ivona apsikabino jo kaklą, stryktelėjo aukštyn, kojomis tvirtai apsivydama jo liemenį. Juodos šilkinės suknelės praskiepai leido laisvai tai padaryti, ji džiaugėsi, kad nuogomis šlaunimis gali išsilaikyti tvirčiau, nei su slystančiu šilku. Herkaus viena ranka nuslydo po suknele ant apvalių sėdmenų.

– Herkau! – sušnypštė ji įspėjamai.

– Aš tik prilaikau tave, – nekaltai vyptelėjo jis.

– Tiesiog einam iš čia, gerai?

Jie jau buvo netoliese durų, prie kurių ji susidūrė su Maksu. Su Ivona, apsivijusia jį kojomis ir rankomis lyg pati tikriausia nuodingoji gebenė aplink tvirtą medžio kamieną, jis išėjo į raudonųjų plytų rūsių dalį, kur jau buvo pilna žmonių. Niekas nekreipė į juos dėmesio.

Štai kažkas nusinešė pusnuogę moterį ant peties. Dar kitoj celėj trys raumeningi pusnuogiai vyrukai su juodomis kaukėmis klūpėjo prieš soste sėdinčią, pūsta karališka juoda suknia vilkinčią blondinę, kurios veidą taip pat slėpė įmantri kaukė.

Priėjo patarnautojas su padėklu.

– Godfather?

Ivona nustėrusi dirstelėjo į Herkų.

– Kaip tik laiku, – suburbėjo Herkus, paėmė vieną stiklą su gėrimu, užsivertė ir padėjo atgal.

Pašėlusiai plakančia širdimi Ivona dairėsi aplinkui. Ar jos širdis taip daužosi nuo ką tik patirto persekiojimo? Nuo beprotiškų vaizdų, kuriuos matė šiame vakarėlyje? O gal nuo Herkaus artumo? Nuo tokių minčių jos kūnas įkaito, galva sukosi, lyg būtų išgėrusi tų keistų kokteilių, kuriuos čia nuolat siūlo.

Kai jiedu pasiekė laiptus, Ivona pasimuistė.

– Negali nešti manęs laiptais!

– Kodėl?

– Aš per sunki!

Jis prunkštelėjo.

– Jeigu nori likti apačioje ir išbandyti kurį nors iš tų kambarių, taip ir sakyk.

– Tu juokauji!

– Tiesą sakant, ne. Tai kaip – į viršų ar atgal?

Herkus žengė atgal į rūsius ir ji suspiegė:

– Į viršų! Po galais, Herkau, nejuokinga. O viršuj tu man daug ką turėsi paaiškinti.

– Dar viena priežastis likti čia, – suburbėjo Herkus, tačiau pradėjo lipti laiptais. Nesustojo pasiekęs pirmąjį aukštą ir pasuko didžiaisiais foje marmuriniais į antrąjį. Herkaus, savaime suprantama, apsaugininkai nestabdė.

–

Antrame aukšte taip pat buvo erdvi prabangi, raudonais kilimais išklota foje ir daug baltų, auksu dekoruotų durų.

Herkus atidarė vienas iš jų ir jie pateko į prašmatnų darbo kambarį. Ivona vėl pasimuistė, norėdama, kad ją nuleistų žemyn, tačiau jis pasuko pro rašomąjį stalą prie dar vienų durų. Čia buvo erdvus vonios kambarys. Už stiklinės sienos matėsi tualetas, platus dvivietis dušas. Viduryje kambario stovėjo varinė vonia ant nedidelių kojelių, šalia jos nedidelis varinis vamzdelis su čiaupu ir kabančiu dušu. Prie sienos stovėjo senovinis krėslas tokio paties vario, kaip vonia, kojomis ir atlošu ir minkštomis aukso spalvos pagalvėlėmis atsisėsti ir nugarai atremti.

Herkus nuleido Ivona ant žemės prie vonios ir pastūmė prie jos krėslą. Nusirengė švarką, pakabino ant sienoje pritaisyto kabliuko, pasiraitojo marškinių rankoves.

– Įspūdinga, – Ivona dairėsi neslėpdama nuostabos.

– Sėsk.

– Čia tikrai tavo klubas?

Herkus nukabino voniai skirtą dušą nuo varinio vamzdžio ir švelniai stumtelėjo Ivoną link krėslo. Pritūpė ir įjungė vandenį nedidele srovele, kuri tekėjo tiesiog ant grindų. Ivona norėjo subarti, tačiau pamatė, kad vanduo teka į po vonia įrengtą lataką. Herkus patikrino vandens temperatūrą ranka ir, paėmęs jos pėdą, pradėjo prausti.

– Ko čia atėjai, Aivi? – ji išsitiesė nuo pikto klausimo, kuris nesiderino su jo rankų švelnumu.

– Man parašė Rugilė. Pakvietė susitikti.

– Rugilė? Mano sesuo?

– Kitos nepažįstu. Kas čia vyksta, Herkau? Kai čia atėjau, mane įleido, davė šiuos drabužius. Maniau, kad tai tu.

Jis papurtė galvą.

– Ne aš.

– Rugilė?

– Šiandien ji išskrido į Graikiją keliom savaitėm. Ryte buvo atsisveikinti.

– Tai kas tada? Maksas? – ji žiūrėjo į Herkų, laukdama atsakymo ir jos akis patraukė žaizdelė ant jo smakro. – Jo veidas taip pat su mėlynėmis. Tu su juo susimušei!

Herkus nieko nesakė, atsargiai plovė antrą jos padą, apžiūrinėdamas vinies padarytą žaizdelę ir tylėjo.

– Kodėl man nesakei?! – ji norėjo ištraukti koją, tačiau jis nepaleido.

– Nenorėjau jaudinti.

– Jis persekioja ir tave, tiesa? Už tai, kad man padedi, tu papuolei į pavojų.

– Viskas gerai, – sumurmėjo jis, tačiau atrodė, kad net nesupranta, ką sako. Glostė ir švelniai trynė jos pėdą, kojų pirštelius, keltį. Visai nejučia prausimas peraugo į glamones ir jis atrodė užburtas, suklupęs priešais ją, nulenkęs galvą. Ji prisiminė rūsiuose matytą soste sėdinčią moterį ir iškaito.

– Herkau…

– Ššš, – jis palinko į priekį ir priglaudė lūpas prie vidinės jos kelio pusės.