Brangus Girmuarai!
Šiandien buvo viena iš kertinių mūsų kelionės dienų. Kopėme į ledyną. Taip, būtent ledyną, apie kuriuos taip daug kalbama, kad jie tirpsta, nyksta ir kad dėl to yra kalti žmonės. Šį kopimą buvome suplanavę labai seniai, bet jo visi prisibijojome. Mūsų gidas norvegas šį darbą dirba apie trisdešimt metų. Jis mums parodė, koks ledyno dydis buvo tada, ir koks yra dabar. Tai yra didžiulis plotas ištirpusio ledyno. Pagalvokim apie globalinį atšilimą. Tačiau gidas labai ramiai papasakojo, kad šis procesas Žemėje vyko jau jau kelis kartus. Dar prieš tai, kai atsirado žmonės.
Kopėme aštuonių žmonių komanda: gidas norvegas, jo šeimos draugė, škotų porelė ir mūsų šeima, keturi žmonės.
Nuo gretimo viešbučio turėjome pajudėti 7.15. Atėjome minutė į minutę. Dabar įsivaizduok, Grimuarai. Ledynas, šiaurės Norvegija. Gidas iš anksto prirašo apsirengti kelių sluoksnių drabužiais, nepamiršti pirštinių, vilnonių kojinių pamainos, kepurės. Kaip apsirengtum? Tai va, mes taip ir apsirengėm. O jau artėdami prie susitikimo vietos pamatėme grupelę žmonių, kurie apsirengę šortais ir maikutėm. Gidas toks – taigi šiandien šilta! Ką gi, susėdę į busiuką puolėm nusirenginėti savo sluoksniuotą aprangą. Vaikui rankoves peiliu nupjoviau😊
Kelionė automobiliu truko pusantros valandos. Žygis iki ledyno šešis kilometrus. Ledynu į viršų tikriausiai dar šešis. Pirmą kartą kopėme susirišę virvėmis su grupe. Kai jautiesi saugesnis, nes esi pririštas prie grupės. Kai žinai, kad bet kada gali kuris nors grupės narys paslysti ir nutraukti ir tave. Nuo apačios ledynas atrodo lyg nubėgęs sniego liežuvis. Nieko baisaus ir nieko rimto. Tik pradėję kopti pajutome skirtumą tarp ledyno ir sniegyno. Ledynas yra ledo kristalai, sniegas ir vanduo. Vanduo ten teka upeliais ir išgraužia didžiulius tarpeklius. Kartais viršuje buvo po kelis tokius tarpeklius, mes ėjome siauromis atbrailėlėmis tarp jų, ledo skardžiais, šokome per prarajas.
Visas žygis truko devynias valandas.
Duodamas instruktažą gidas paklausė: „Kas geriausias jūsų draugas?“ Mes choru atsakėme: komanda. Jis sako, ne. Kirvukas. Kirvukas, kuriuo turi įsikirsti į ledą, kad nenuslystum ir nenutemptum kitų. Arba, kad išsilaikytum ant šlaito ir išlaikytum slystantį komandos narį.
Ką šiandien išmokom?
Mes visi esam surišti viena virve. Jei slysta vienas, kyla pavojus visiems aplinkiniams.
Komanda eina tokiu tempu, kokiu eina lėčiausias narys.
Nepaisant komandos, reikia eiti savo tempu. Kiti prisitaikys. Jei paskubėsi ir padarysi klaidą, nuo to nukentės visi.
Reikia atidžiai klausyti, ką sako gidas/mokytojas/vadovas.
Ir, pabaigai, man labiausiai patikęs pamokymas, skirtas būtent moterims. „Leave your ladies at home and take your bitches“ sakė gidas, mokydamas, kaip ledyne elgtis su kirvuku. Palikit geras mergaites namie ir pasiimkit savo kales. Tai reiškė, jeigu kerti kirvuku į ledą, tai ne taip, lyg ravėtum gėlių darželį. O taip, lyg nuo to priklausytų tavo gyvybė. O kartu ir dar septynių žmonių. Mano atveju, mano vaikų ir vyro.
Pagalvojau, koks geras šūkis! Leave your ladies at home and take your bitches. Tai nereiškia, būk bjauri aplinkiniams. Ne. Tai reiškia, daryk viską, ko reikia, kad išgyventum. Kad tavo artimieji išgyventų. Daryk tai, ko reikia pagal situaciją.
O gera mergaite gali pabūti namuose, kai jautiesi saugi.
Tavo Lavisa
