Brangus Grimuarai!
Niūrūs aukšti kalnai, susiformavę prieš daugybę milijonų metų supa nedidelį akmenuotą paplūdimį. Aplink juos sukasi debesys, pilka migla leidžiasi, sūkuriuoja vis žemiau, paslepia tai, ko matyti pašaliniams nereikia. Iš pirmo žvilgsnio tai įprastas šito pasaulio pakraščio vaizdas. Tačiau raganos širdis jaučia, kad čia daug paslapčių, energija tokia stipri, kad rauna stogą.
Paslaptingi debesys sukasi aplink lyg gyva būtybė. Po pievelę ganosi juodos avys. Pavaikščiojus po pajūrio akmenis staiga pamatai.
Pamatai, kad tave, raganą, nuo pirmo žingsnio šioje vietoje sekė akis. Drakono akis. Milijonų metų senumo būtybė stebi, alsuoja, būdrauja. Magija čia tokia tiršta, nors semk rieškučiomis.
Ar sakiau, Grimuarai, kad mano familiaras – drakonas? Juodo onikso spalvos, galingas ir mažakalbis. Ar žinai, kad savo veiklą šiemet pervadinsiu jo vardu?
Todėl nieko keisto, kad likimas mane šiandien nuvedė į Drakono akies paplūdimį. Ir tikrai neatsitiktinumas, kad vakar plieskė saulė, o šiandien tokie paslaptingi debesys, slenka ir sėlina, savo šokiu pasakoja ir įspėja. Ar jau minėjau juodas avis?
Prisigėriau, prisialsavau magijos, dabar jos pilna kieviena mano ląstelė.
Toliau keliavome į vikingų vado buveinę, buvusią 500-950 metais. Matėme istoriją apie vikingų vado dukrą, kurią vaikystėje kirto žaibas, ji atsidūrė akis į akį su dievais ir buvo jų apdovanota. Ji galėjo matyti vizijas, peržengiančias laiko ribas. Istorija buvo graži, apie tyrą meilę ir mistiką, apie žmonių dorumą, žodžio laikymąsi. Vikingų vadas su dukra išvyko į Islandiją, norėdamas išvengti karų. Vietoje savęs paliko patikėtinį su nedideliu sūnumi, kuris susidraugavo su vado dukra. Po daug metų Islandijoje vadas mirė, perduodamas dukrai savo galios simbolį – raktą. Dukra grįžo į gimtuosius namus (Lafotenų salose) ir patikėtinio sūnus tuojau pat jai užleido sostą.
Dar toje vikingų buveinėje girdėjau apie auksinį simbolį, būdingą išskirtinai tik šioms, šiaurinėms žemėms. Apsikabinusių vyro ir moters simbolis, reiškiantį šventą santuoką. Apsikabinusioji pora – tai dievai, nuo kurių prasidėjo vikingų žmonės.
Grimuarai, esu sutrikusi. Regis, prieš du tūkstančius metų žmonės turėjo aiškesnes vertybes ir tikresnį pasaulio suvokimą, nei mes dabar.
Ar tikrai mes tobulėjame ir evoliucionuojame?
Vikingų drabužiai man pasirodė identiški baltiškiesiems. Šalmų su ragais jie nedėvėjo, jie yra mitas. Tokie šalmai būtų trukdę mūšyje. Turėjome progą apsirengti žiedmarškiais. Labai sunkus rūbas, pagalvojus, kad su jais reikėjo jodinėti ir kautis, dar kartą savęs klausiu – ar tikrai mes tobulėjame? Ar fiziškai atlaikytume tiek, kiek žmonės prieš kelis tūkstančius metų? Ar dvasiškai, moraliai esame tiek stiprūs, kaip senovėje? Ar galime pajusti magiją ir žaisti su ja taip pat kaip kadaise?
Tuomet žmonės žinojo apie Pasaulio medį (tiek vikingai, tiek baltai) ir apie išminties šaltinį. Žinojo, kad vanduo šventas ir žemė šventa.
Yra vienas dalykas, kuris sieja mus su to meto žmonėmis – tai karai.
O, Grimuarai, dabar man taip reikėtų išmintingų paguodos žodžių…
Tavo Lavisa
