Brangus Grimuarai!
Šiandien švenčiu dvidešimt trejų metų sukaktį, kai gimiau kaip mama. Nors tai nėra visiška tiesa. Prieš dvidešimt trejus metus gimė mano sūnus. Aš, kaip mama, gimiau vos pamačiusi dvi raudonas juosteles nėštumo teste. Iki tol be proto troškau kūdikio, negalvodama apie nieką. Pamačiusi teigiamą testą suvokiau visą atsakomybės naštą, suvokiau, kad ateina žmogus, kuris visiškai pakeis mane ir mano gyvenimą. Dabar mano kūdikis jau dviejų metrų barzdotas vyras. Pastebiu, kad soc tinkluose mamos, rašydamos apie savo vaikus, vis dažniau pasako „Ačiū, kad mane pasirinkai“, kai anksčiau buvo kalbama, kad vaikai turi būti dėkingi savo tėvams už gyvenimą. Aš tokia dėkinga savo vaikams, kad jie pas mane atėjo su didele meile, kiekvienas su savo pamokomis. Labai švelniomis pamokomis.
Pastebėjau, kad tada, kai sūnus suaugo, mudu su vyru labiau esam savimi. Pasakojam apie jaunystės nuotykius, klaidas ir patirtis gana atvirai. Įdomu palyginti mūsų jaunystę su savo vaikų jaunyste. Šiandien mano tėtis man sako: „Anksčiau turėjai vieną vyrą ir tris vaikus. Dabar turi tris vyrus ir vieną vaiką“. Taip ir yra, gyvenimas bėga ir keičiasi. Tikriausiai būtų pats baisiausias dalykas, jei gyvenimas stovėtų vietoje.
Ta proga šiandien, Grimuarai, pakalbėsiu apie Didžiąją Deivę, Deivę Motiną.
Deivė Motina yra centrinė figūra daugelyje senovės kultūrų ir dvasinė širdis modernios raganystės. Nuo devyniolikto amžiaus tarp istorikų ir antropologų augo sutarimas, kad religija, kuri garbino Didžiąją Deivę yra visų kitų religijų pirmtakė. Ir kad visuomenė tuo metu buvo matriarchatinė. Michael Streeter sako, kad dauguma ekspertų teigia, jog nėra pakankamai įrodymų, kad yra buvęs Didžiosios Deivės kultas. Esą tai buvusios tik smulkios vietinės dievybės. Čia aš prisimenu, kas Marija Gimbutienė tų įrodymų surinko daugybę, parašė apie tai mokslines knygas. Kurias mokslininkai vyrai nusprendė ignoruoti, nes jiems neįtikinama, kai moteris mokslininkė kalba apie moterišką dievybę.
Vis dėlto, pripažįstama, kad Didžioji Deivė vaidino pagrindinę rolę senovinėse religijose. Šioji Deivė buvo/yra neapsakomai galinga, nuostabi dievybė, reprezentuojanti mėnulį, žemę, vaisingumą, gamtą ir magiją.
Įdomu yra tai, kad Didžioji Motina Deivė niekur nedingo, netgi išimtinai vyriškoje krikščionių religijoje. Nors krikščionių teologai tvirtina, kad Mergelė Marija buvo tiesiog žmogus, tai netrukdo milijonams žmonių jai melstis, prašyti malonės, užtarimo, patarimo ir pan. Melsdamiesi Dievo Motinai žmonės elgiasi taip pat, kaip ir jų protėviai prieš daugybę tūkstančių metų.
Dar vienas įdomus Didžiosios Deivės aspektas yra trejybė. Deivė yra matoma kaip Mergelė, Motina ir Senolė. Mergelė yra jaunas mėnulis, pavasaris, jaunystė, nepriklausomybė. Motina yra vasara, pilnatis ir kūryba/kūrimas, Senolė susijusi su augančia tamsa, žiema, delčia ir išmintimi. Su šiais aspektais buvo susijusios įvairios senovės deivės. Pavyzdžiui, lietuvių Aušrinė – Mergelė, Laima – Motina, Ragana – Senolė. Būtent šį aspektą, Senolę, pasičiupo krikščionybė, kad parodytų tamsą, augančios gamtos sustabdymą, mėnulio perkirtimą ir natūralius gamtinius procesus kaip pavojingą blogį. Šis aspektas buvo naudojamas demonizuoti visą raganystę.
Tavo Lavisa
