Brangus Grimuarai!
Rašymas. Kai man pasako, kad rašymas yra sunki veikla, visada labia nustembu. Juk tai smagiausias dalykas pasaulyje 😊 Jį šiek tiek atitinka knygų skaitymas, tačiau iš esmės tai yra skirtingos veiklos, skirtingi jausmai.
Esu smalsus žmogus, man patinka mokytis. Esu išbandžiusi daugybę dalykų, įvairiuose dalyvavusi mokymuose, seminaruose, kursuose. Iki pat šios vasaros dar kirbėjo mintis, kad galiu imtis ir kitos veiklos. Mane iš tiesų domina psichologija ir dabar jau galiu būti konsultantė, naudodama metaforines asociatyvines korteles. Turiu neuroedukacijos diplomą. Mokiausi TETA healingo. Ir, žinoma, vis dar galiu mokyti anglų ir lietuvių kalbų. Todėl tikrai gana rimtai svarsčiau, kad gali būti kas nors kita, ne rašymas.
Pati savęs klausiu, kodėl ieškau kitų galimybių. Juk viskas jau seniai nuspręsta ir sekasi neblogai. Gal todėl, kad iš tiesų, rašymas yra sunki veikla. Klausau rašytojų, kalbančių apie savo amatą (man labai patinka, kai jie taip įvardina savo veiklą) ir daugelis jų sako: „Turi galvoti kaip atletas“. Kai išgirdau tai pirmą kartą, man buvo keista, koks dar atletas, jei tu ištisom valandom sėdi prie kompiuterio? Tačiau tuo metu smegenys dirba taip intensyviai, kaip besitreniruojančio sportininko raumenys. Vadinasi, turi būti išsimiegojęs, sveikai pavalgęs, kad dirbtum pilnu pajėgumu. Taip kalba profesionalai, kurie rašo pragyvenimui ir turi labai įtemptus terminus. Jie turi rašyti greitai ir kokybiškai. Yra posakis apie kūrybinį rašymą: „Rašyk apgirtęs, redaguok blaivus“ Suprantu, kad šis posakis kalba apie rašymą atsipalaidavus, nieko neslepiant, atskleidžiant slapčiausius troškimus. Juk būtent to tikisi skaitytojai. Tačiau taurė vyno man visiškai nepadeda rašymui, ji man nesuteikia drąsos, tik tekstas pasidaro visiškai nekokybiškas. Profesionalūs rašytojai kalba apie tai, kad pora taurių vyno iš vakaro gali kainuoti kokybišką skyrių, kurį galėtum parašyti iš ryto.
Jeigu kitose veiklose yra aiškūs laipteliai, kaip gali pasiekti sėkmės, tai rašyme gali užlipti visus laiptelius, tačiau jie negarantuos sėkmės. Gali metus ar du praleisti rašydamas knygą, o kai užbaigsi, niekas nenorės jos skaityti. Parašius knygą reikia nuspręsti, ką su ja daryti toliau, ir tai nelengvi pasirinkimai.
Jeigu rašant istoriją gyvenai kitame pasaulyje, kur viskas (beveik) vyko pagal tavo sumanymą, tai turint rankraštį ir galvojant apie leidybą kontrolė išslysta iš rankų. Tampi priklausomas nuo kitų nuomonės. Čia prasideda emocijų karuselės, jų mažiausiai tikėjausi leisdama pirmąją knygą. Euforija ir neviltis, džiūgavimas ir nepasitikėjimas savimi. Jausmų daug ir jie aštrūs, ypač su pirmąja knyga. Būtent todėl daug kas išleidžia tik vieną knygą. Jie nenori viso to uragano pakartoti dar kartą.
Todėl rašymą reikėtų rinktis tik tada, kai kitaip negali. Kitas posakis, ant kurio aš dažnai pykstu „jei gali nerašyti, nerašyk“ galbūt yra apie tai. Rašymo etapai sunkūs. Visi. Rašymas, redagavimas, leidimas, skaitytojų atsiliepimai. Sunkaus ir ilgo darbo grąža nenuspėjama. Todėl tikrai galima pasirinkti lengvesnių užsiėmimų.
Nebent negali nerašyti. Tada rašai, nes per tave ateina istorijos iš kažkur, ir kol jos pro tave teka į baltą popieriaus lapą, jautiesi lyg laistomas sodas – vešlus, derlingas, džiuginantis žiedais. Jei tų istorijų neužrašai, sodas pradeda džiūti ir vysti, kol lieka sausa dykynė. Tai nėra malonus jausmas.
Regis, Grimuarai, aš negaliu nerašyti. Visos kitos veiklos tik trąša, kuri maitina mano vaizduotės sodą. Kai tai pripažinau, viskas stojo į savo vietas, kaip tada, kai supratau, kad sutikau savo žmogų. Kai suradau vietą, kurioje noriu gyventi. Dabar suradau savo veiklą. Žinoma, kartais gyvenimas viską supurto, permaišo kortas. Tačiau pagrindiniams dalykams net tas nieko nekeičia.
Širdis nori to, ko nori.
Tavo Lavisa
