Brangus Grimuarai!
Kai kurie žmonės bijo raganų ar demonų. Bijo Dievo rūstybės ar vaiduoklių, dvasių, kurias iškviečia žaisdami. Truputį juokinga, kai pagalvoju, kad baisiausi demonai visada gyvena žmogaus viduje. Mes juos nešiojamės visur, kur tik einame, jie kartu su mumis naktį, visada tykantys, laukiantys savo akimirkos. Kuo labiau stengiamės apsimesti, kad jų ten nėra, kad jie negyvena pačiame juodame mūsų sielos dugne, tuo labiau jie laisvi šėlsta ir daro su mumis, ką nori. Jei ilgus dešimtmečius nuo jų nusisukam, jie ima vadovauti visiems mūsų pasirinkimams. Jie pašnibžda į ausį pačius blogiausius mūsų sprendimus, pridega cigaretę, įpila vyno taurę, pasineria į vienos nakties nuotykį. Jie čia pat, kai klykiam ant savo vaikų ar vyro, kai laikom širdyje it brangiausią dalyką pyktį ant tėvų, draugų, brolių ar seserų. Kai iškeliam kumštį, jie būna šalia ir kvatoja mums į akis.
Kartais tie demonai tokie subtilūs, kad juos tikrai sunku pastebėti. Kai pasirenkam nemėgstamą veiklą, kai valgom vien tam, kad kramtydami negirdėtume jų šnabždesių, kai visiems sakom TAIP. Visiems, išskyrus save.
Drąsūs mūsų demonai, įžūlūs ir vadovaujantys.
Kaip ten seno pasakos moko, ką reikia daryti, susitikus su pikta dvasia? Pirmiausia, atspėti jos vardą. Baisūs mūsų demonai, tačiau atsigręžus ir pašaukus juos vardu, pusė jų galių išnyksta tuojau pat. Kita pusė dingsta su jais susidraugaujant. Pažįstant juos.
Viskas labai akivaizdu – juk kiekvienas žmogus mėgsta būti šaukiamas vardu. Ir kiekvienam patinka, kai kiti nori jį pažinti, susidraugauti. Juk tokiu atveju žmonės taip pat suminkštėja, pradeda elgtis maloniai. Nori bendradarbiauti. Kodėl demonai turėtų būti kitokie? Ir niekam nepatinka, jei juos vadina baisiais, bjauriais, gadinančiais gyvenimą.
Aš pati tikrai dar ne visus savo demonus šaukiu vardais. Tikriausiai, net ne visus iš viso žinau, kurie yra giliai mano sieloje. Aš žinau, kad nežinau jų visų, tik žinau, kad jie ten yra. Vienas dalykas, kurį šiemet supratau – mano demonai gražūs. Be visų kvailų pasirinkimų, pašnibždėtų į ausį (dažniausiai aš tiems pašnibždėjimams pritariu), jie mane užgrūdina, suteikia jėgų ir nuspalvina mane mano individualia gražia spalva. Mes su demonais esam gražiai pašėlioję šiame gyvenime. Koks ir būtų gyvenimas, jei neturėčiau nė vienos gėdingos istorijos, kurią prisiminus norisi susiriesti ir delnais paslėpti veidą? Nesigailiu nė vienos akimirkos.
Tačiau šiemet, kai visa siela supratau, kad mano demonai gražūs, ir ne tik mano, kad jie apskritai yra gražūs, santykiai su mano aplinkos žmonėmis-demonais akimirksniu pasitaisė.
Esu tikra, kad jie dar prikrės pokštų. Tačiau kol kas džiaugiuosi atokvėpiu.
Tavo Lavisa
